Naktį sapnavau, kad parašiau pasaulinį bestselerį! Patarimų knygą, “101 dundukams”, kurių joje, aišku, dundukais nevadinu, na bet suprantate apie ką aš? Toje knygoje paaiškinau daugybę paprastų tiesų ir sapne mačiau kaip žmonės skaito, linkčioja galvomis, o po to rašo man padėkos emeilus, nu nes pagaliau suprato ką darė ne taip ir apskritai kaip reikia gyventi. Jeigu įtariate mane sergant narcicistiniu asmenybės sutrikimu, galit nusiraminti - vos tik atsibudusi suvokiau, kad žmonės, kuriems šių patarimų reikia labiausiai, tokios knygos niekada neskaitytų.
Tiesą sakant, ir mano sugalvoti patarimai yra absurdiškai paprasti, kuriuos, aš iki šiol maniau, visi seniai žino. Bet pastaruosius keletą mėnesių gyvenimas mane vis stebino, o gal tiesiog patvirtino seną tiesą: common sense is not that common. Vos išlindusi iš savo laimingo socialinio burbulo imu matyti visokių žmonių elgesio keistenybių, su kuriomis susidūrusi iškart galvoju: negi tavęs mama/mokytoja/draugai neišmokė, kad šitaip negalima/reikia daryti…?
Nors Vaivos gyvenimo išminties knygos nebus, bet smagumo vardan pasidalinsiu keliais patarimais. Jie yra visisškai random, nesuskirstyti pagal jokias temas, tiesiog vadinamos “shower thoughts”, kurių sąrašą, tikiuosi, išmintingai pratęsite komentaruose. Beje, tai itin retas atvejis, kai tekstą rašau savo nemėgstama liepiamąja nuosaka.
1. First things first. Tualete atlikus rimtus reikalus ir palikus po savęs žymę būtina pasinaudoti šepečiu. BŪTINA. Taip, ši taisyklė galioja ir viešuosiuose tualetuose. Ir svečiuose. Neturiu ko pridurti.
2. Savo namuose galite gyventi kaip tik norite, bet jei kiti žmonės jums užleidžia namus, vėliau jie apie jus spręs pagal tai, kokiame stovyje tuos namus palikote. Paprasčiau kalbant, būtina po savęs susitvarkyti, t.y. ne tik susirinkti savo daiktus, bet ir suplauti indus, šaldytuve nepalikti gendančių produktų, pasižiūrėti į pirmą taisyklę ir t.t. Nepalikti jokių savo buvimo ženklų, nebent jie būtų padėkos dovana - gėlės, šokoladas ir pan. Jei neturite galimybės sutvarkyti namų, gražu yra pasisiūlyti sumokėti už profesionalias valymo paslaugas. Jei kažką sulaužėte - prisipažinkite, atsiprašykite, pasiūlykite atpirkti arba suremontuoti tą daiktą. Anglakalbiai mėgsta sakyt “no judgement”, bet aš kai kuriems noriu pasakyti “people will judge you”, nes panašu, kad niekas kitas jiems šito iki šiol nepranešė.
Dabar dar pagalvojau, vis tik yra skirtumas kai nakvoju pas mamą ar draugę, su kuria plepam iki ryto ir kai butą Nicoje savaitgaliui užleidžia mažai pažįstami vyro kolegos. Pastarieji teis stipriau.
3. Laiškai. Mokykloje vis tik reikėjo atkreipti dėmesį, kai anglų kalbos mokytoja mokė kaip rašyti “Dear Sir or Madam”. Kad ir kokiu reikalu rašytumėte emeilą, turite:
pasisveikinti,
prisistatyti,
parašyti iš kur gavote to žmogaus kontaktus,
trumpai ir AIŠKIAI parašyti ko iš žmogaus norite,
atsisveikinti,
pasirašyti laišką.
Visi punktai būtini.
Beje, ar žinojote, kad rašant vienam žmogui asmeniškai netaisyklinga yra kreiptis "Sveiki!" net jei į tą žmogų kreipiatės "jūs"? Aš pati šitai visai neseniai sužinojau iš instagramo (pamiršau kaip vadinasi paskyra) ir vis dar pratinuosi. Taisyklingai reikėtų rašyti "Sveika, Dalia. Kaip laikotės?" o ne "Sveiki, Dalia..." Ar čia tik man naujiena??
4. Būsto nuoma. Oh where do I begin! Neseniai išnuomavau mūsų nekilnojamą turtą LT ir Havajuose, tai man norėjosi kai kuriems žmonėms tiesiog mandagias pamokėles pravesti apie tai, kodėl aš jiems jokiais būdais nenuomosiu būsto ir greičiausiai niekas kitas nenuomos. Pirmiausiai tai siūlau įdėmiai perskaityti skelbimą. Jei skelbime kviečiama kreiptis nurodytu el. paštu ar telefonu, tai NErašykite žmogui per Instagramą, nes iškart atrodysite kaip durnelis, kuris net skelbimo perskaityti nesugeba (tas pats galioja visiems skelbimams, ne tik nuomos).
Toliau. Jei parašote laišką: “Mane labai domina šitas butas” nesistebėkite, jei negaunate jokio atsakymo. Atsakymas “kodėl” yra trečiame punkte. O jei konkrečiai kalbant apie būsto nuomą, tai man neįdomu, kad jus domina mano butas. Man įdomu koks nuomininkas būsite, todėl laiške turėtumėte papasakoti apie save. JAV žmonės laiške prisega ir rekomendacinius laiškus bei pajamas patvirtinančius išrašus. (Bet tikrai čia nesiimu lietuvių neva laukinių mokyti - JAV irgi irgi dundukų, kurie man rašė per feisbuką “hi Im very interested”).
Vienai moteriai neišnuomavau buto, nes pokalbio metu pagavau meluojant ir ji atvyko į susitikimą su apkleckintais marškinėliais - dvi raudonos vėliavėlės, kurių užteko, kad pasakyčiau mandagų “NE”. Melagių šiaip nemėgstu, o jei apkleckinti marškinėliai jai yra reprezentatyvi išvaizda, galiu tik įsivaizduoti kokiam stovyje po metų rasčiau mūsų namus.
Labai bloga idėja yra atvažiuoti apžiūrėti buto su mama ir mamai kalbėti už savo būsimą pirmakursį “koks jis geras vaikas”, kol aštuoniolikmetis Nojukas tik varto akis. Na ir kas, kad mama už Nojų nuomą ruošiasi mokėti, tačiau ši situacija byloja, kad Nojus dar nėra savarankiškas ir atsakingas žmogus ir aš nenoriu, kad mano bute jis atrastų tikrąją gyvenimo laisvę.
Šiaip, buto nuoma priklauso nuo situacijos. Jei savininkui sunku išnuomoti, tai tikėtina, kad jis sutiks su jūsų sąlygomis, derėsis. Bet jeigu matote, kad buto apžiūrėti atėjo daugybė žmonių, tai visi jūsų išsipisinėjimai (o tai čia nėra orkaitės? O gal galite šitą sofą kur nors išvežti? O jei aš vasarą čia negyvensiu, man vis tiek reikės nuomą mokėti?) yra ne jūsų naudai.
5. Kritika. Svarbu išmokti atpažinti konstruktyvią kritiką nuo heito ir išmokti abi atitinkamai priimti. Svarbiausia - į ABI kritikos rūšis atsakyti mandagiai. Jei kažkas kritikuoja jūsų verslą ar paslaugą asmenine žinute - tas žmogus nedergia jūsų viešai, o eina su jumis į dialogą. Taigi, labai tikėtina, kad tam žmogui nuoširdžiai rūpi jūsų sėkmė. Žinau, kaip nesmagu yra skaityti kažką negero apie save. Bet kartais, perlipus per pirminius jausmus galima tikrai kažko pasimokyti. Man pačiai iki šiol pikta dėl vienos kavinės, kurioje dažnai lankausi. Jie atidarė filialą prie pat mano namų - kaip apsidžiaugiau! Nuvažiavusi ten patyriau visokių smulkių nesklandumų ir iškart parašiau į kavinės instagramą, mandagiai. Gavau “seen” ir radio silence. Po poros mėnesių vėl parašiau jiems apie itin trankią muziką kavinėje dienos metu. Vėl tas pats “seen” ir tyla. O tyla taip pat yra atsakymas, šiuo atveju jį supratau kaip “mums px kaip tu mūsų kavinėje jautiesi ir ką galvoji”. Kitas galimas scenarijus yra, kad kavinės intstagramo paskyrą administruoja nemokša. Tokiu atveju svarbu savininkams su administratoriais iš anksto aptarti savo bendravimo su klientais svarbą, toną ir vertybes. O kitąkart ape tą kavinę aš rašysiu jau ne AŽ, o viešai.
Beje, apie heitą. Aš šia tema pradedu savo kursą “Apie rašymą soc. tinklams”, nes pastebėjau, kad žmones kūryboje labiausiai kausto neapykantos baimė. Tai sakiau ir kartoju, kad kiekvienas piktas komentaras yra proga jums sužibėti. Netrinkite jų ir neignoruokite, o parodykite savo mandagumą, kantrybę, išmintį. Dekonstruokite jums metamus kaltinimus. Tai yra gera proga jums apginti savo verslą/kūrybą, aišku, visada yra išimčių.
6. Tranki muzika tinka vakarėliams, bet ne pusryčiams šeimos restoranėlyje. Su šia problema susiduriu ir JAV ir Lietuvoje. Vasarą ateinu su vaikais devintą ryto Nidoje suvalgyti blynų, o restorane tokia technūškė kala, kad atrodo, patekome į kažkokį tarčiokų afterpartį. Mažai vilties, kad šis patarimas pasieks kavinių savininkus, bet žinokite TIKRAI LABAI SVARBU kokia muzika pas jus groja. Ir, rizikuodama skambėti kaip senstanti nuoboda, tvirtinu, kad restoranuose ir kavinėse labiausiai tinka NEUTRALI, t.y. visų skoniams (o ne padavėjų pageidavimams) įtinkanti, nepretenzinga muzika. Atliktas tyrimas parodė, kad skambant klasikinei muzikai žmonės yra linkę išleisti daugiau pinigų, just saying.
Fun fact (žinau, nes sukamės restoranų versle): kartais darbuotojai tyčia leidžia trankią muziką norėdami atbaidyti klientus, kad jiems būtų mažiau darbo. Ne kartą esame turėję šitą problemą savo "Loko Wraps" ir nuolat darbuotojams sakome, kad darbo metu turi groti kavinės vaibą atitinkanti (mūsų atveju Hawaiian Raggea) muzika.
7. No double dipping. Apie tai net atskirą LRT tekstą parašiau. Bet jei tingite skaityti visą, long story short: aš iki dvidešimt penkerių nežinojau, o kai kurie ir dabar nežino, kad valgant su kompanija nemandagu yra savo atkąstą maisto gabaliuką VĖL mirkyti į bendrą padažo ar humuso indelį. Nope. Reikia naudotis šaukšeliu arba mirkyti tik vieną kartą.
8. Nemandagu padarius paslaugą vėliau nuolat tai prikišti. Tiesiog, don’t.
9. Classy dalykas yra persirengti vakarienei. Nebūtina puoštis, galima tiesiog persivilkti kitą palaidinę. Tai gan aristokratiškas gestas. Pastarojo priešprieša - man įsiminusi pastraipa iš knygos “Hillbilly Elegy”, kurioje herojus šaiposi iš pižamų ir sako, kad tai tik turtingųjų bajeris, o hilbiliai miega su džinsais… Aš neįsivaizduoju miegojimo su tais pačiais rūbais ir tai privertė susimąstyti, kaip etiketo kodai virsta ne tik įpročiu bet ir tapatybės dalimi. Beje, kalbant apie etiketą - gavau pasiūlymą sudalvauti seminare šia tema, būtinai su jumis pasidalinsiu įspūdžiais po to!
10. Niekas jums nėra skolingas žemų kainų. Noriu truputį daugiau pakalbėti apie “per brangu” Visiškai normalu yra išdrįsti visų pirma sau, o ir kitiems garsiai pasakyti “man per brangu”. Lietuviai dažnai daro priešingai ir kompleksuoja, kad tik kas nepagalvotų, kad neturiu pinigų. Aš, pvz., parduotuvėje uostydama kvepalus vis klausiu “kiek šitie kainuoja?” ir pardavėjai pasakius “250 eur” iškart paprašau tokių nenešti, nes man per brangu, mano biudžetas yra iki pusantro šimto. Man šitaip daug geriau, nei nervingai apsimesti kad renkuosi iš to, ko neketinu pirkti. Normalu yra kalbėtis apie kainas, pvz. kaip brangu Nidoje, kaip pigu Indijoje ar pan. Tačiau nenormalu, nemandagu yra ateiti (kad ir virtualiai) pas žmogų ir sakyti “pas tave per brangu”. Pasaulyje nėra objektyvių kainų - kiekvienas savo kainą nustatome pats. Net tą patį darbą atliekantys žmonės gauna skirtingą uždarbį - ir dėl patirties, ir dėl savivertės ir dėl reputacijos. Bet iš esmės, jeigu kažkas kažką parduoda už tam tikrą kainą, vadinasi yra kas perka. Ir užuot pykus ant kūrėjo ar verslininko, kad pas jį/ją “per brangu” geriau sau pripažinti: tiesiog negaliu sau to leisti.
11. Pasaulis apskritai jums nieko neskolingas. Ir niekas nežino kas bus toliau!
Pastaruoju metu idėjas naujai knygai sapnuoju nuolat. Dažniausiai atsibudus jos man kelia šypseną. Pasąmonė vis nerimsta, nes kaip gi šitaip? Jau turbūt maždaug metai kai nerašau. Keistas jausmas, nes iki šiol visą savo suaugusios gyvenimą dirbau nuo vienos knygos redagavimo pereidama prie kitos rašymo. Dabar išgyvenu vidinę tylą ir ją priimu kaip natūralią kūrybinio ciklo dalį. Nėra jokių gilių dvasinių paaiškinimų, tiesiog augindama tris vaikus ir dirbdama kitus darbus nebespėju rašyti, be to, jaučiuosi užsimarinavusi toje pačioje buities temoje. Tuo pat metu jaučiu augančią vidinę mamelę, kuri ne tik savo vaikams gali patarti, bet ir skelti antausį žudikiškai vairuojančiam aštuoniolikmečiui (true story, kuria nesididžiuoju, bet oh well), ir šiaip jaunuolius gyvenimo pamokyti. O šis tekstas gimė iš pastarosios vasaros patirčių keliaujant po Europą, nuomojant ir nuomojantis butus ir chanelinant savo vidinę matroną. Nors jei visai rimtai, tai esu per sena, kad viską žinočiau.
Ką pridėtumėte į šį sąrašą? Aš ir pati tikiuosi jį tęsti.
Su meile, nors ir pamokslaujanti,
Vaiva