- Knock'knock!
- Who's there?
***
Minčių mintelių, kaip paikų antelių po tiltais palangoje, jos plaukioja kažink kur būreliais, o link manęs pasuka tik dėl kąsnio - baltos duonos, nors, man atrodo, mėtydavau joms viską kas buvo po ranka. Ar antys valgo hot dogus? Ar mano mintys skystėja, sprogsta į šimtą dvidešimt nesulipdomų, palaidų žodžių dėl nepaliaujamo informacijos srauto, kuris nuolat mirga akyse? Skrolinimas tampa nuolatine būsena, tačiau aš jokiais būdais neprimenu zombio , veikiau priešingai - sąmoningai reflektuoju. Klausiu savęs, kodėl dabar neskaitau knygos? Nes negaliu susikaupti kas minutę, Karlai, KAS MINUTĘ pertraukinėjama vaikų. Kodėl nežiūriu filmo? Nes man patinka dark shit, su keiksmais, nuogybėmis, mirtimi, depresija, neištikimybe ir blogomis mamomis, kurios vartoja narkotikus - visa mėšlina pasaulio pusė ekrane, - ją dar per anskti matyti toms naivioms šiaurietiškoms akutėms, kurios vis dairosi fėjų ir Kalėdų senelio (priklausomai nuo metų laiko). Sakiau ne kartą ir pasikartosiu: mano dėmesys nėra fragmentuotas dėl socialinių tinklų. Tai vaikai fragmentuoja mano galimybes sukaupti dėmesį it tuomet tegaliu vartoti miniatiūrinį turinį, tokį, kokiam suvokti užtenka nuo kelių iki trisdešimt. sekundžių - IG ir FB poustukus, kuriuos spėju perskaityti tarp šūksnių “Mama!” ir “Ji man įgnybo!” .
Skrolinu, nes noriu pabėgti, bent akimirką negalvoti, kodėl mums nelieka laiko ir entuziazmo šaldytuvo valymui; kad reikia sulankstyti skudurėlius ir sukrauti į maišelį, kad Maikas prisimintų juos paimti į “Loko Wrapsus”; kad šiandien po vonios būtinai reikia nukirpti Radvilo kojų nagus ir nupirkti pavėluotą dovaną anytai. Noriu pabėgti ir iš esamos akimirkos - betvarkės, besiraukšlėjančio kaklo, katės, prišikusios į mano arekos vazoną. Eskeipizmas - nieko naujo, tik dabar jis netrunka ilgai. Dažnai net ilgesnio Neringos Rekašiūtės pousto nebaigiu skaityti, mat girdžiu TOKĮ klyksmą, kad iškart mintyse sukalbu maldelę: “Plyz, tik ne kaulų lūžis” ir bėgu žiūrėti su spintelės durelėmis priverto piršto. Tada, susidorojusi su krize, grįžtu prie telefono, besijausdama ne pailsėjusi, o su dar didesniu poreikiu pabėgti, bent akimirkai, į tą pasaulį, kur viskas gražu ir kvepia ką tik išpakuotu silikonu ir šviežiai nudažytu medžiu, kur mamos aprengusios savo vaikus smėliniais outfitais, o pačios ilgais, tobulai sugarbanotais plaukais pasakoja man kažką apie meilę arba apie žalius miltelius, kuriuos pradėjus gerti, “prisiekiu Dievu, pasikeitė mano gyvenimas!” Ir aš ant jų nepykstu, aš noriu jomis tikėti, kad šitaip įmanoma, kad kažkur egzistuoja pasaulis, kur pavyksta nuolat šitaip gyventi. Pasauliu netikiu, o pasaka, tfu, instagramu tikiu.
Tie žali milteliai papildyti mineralais ir…
- Mama, Radvilas išpylė pieną ant sofos!
- Ateinu!
Ateinu… Išvalau, sutvarkau, nueinu į WC ir jaučiuosi dar labiau sudirgusi, nes vėl nutraukta mintis, vėl nepavyko nė minutei pabėgti, vėl imu telefoną į rankas, tikėdamasi bent penkių minučių pertraukėlės. Penkių minučių, gyvenimėli, negi per daug prašau?
Nesiskundžiu, pati šitaip noriu - būti namie su savo vaikais, pati juos auginti, pati papūsti ir bučiuoti visas popas, šluostyti ašarytes ir pirma pamatyti jų naujus bajerius. Kiek įmanoma mažiau ekranų, kiek įmanoma daugiau laisvės. Bet dabar toks laikas, kai visų skirtingas amžius ir beveik nieko negalime veikti visi kartu - Radviliukas per mažas stalo žaidimams ir knygutėms, kurias skaitome su mergaitėmis, o Indraja apskritai yra toks paslaptingas vaikas - laumė, kuri…
- Mama, mes norim valgyt!
- Gerai. Tuoj…
Aną dieną iš kažkur važiuodama namo pamačiau per kelią einančią vištą su viščiukais. Sustojau juos praleisti. Višta bandė juos visus surinkti krūvon, bet viščiukai kaip tyčia ėmė blaškytis, trys nubėgo į kairį kelkraštį, du - į dešinį, o dar du liko ciplinėti priešais mano ratus. Višta, matyt, jau patyrusi kaimynystės paukštė, žinanti, kokią grėsmę kelia automobiliai, akivaizdžiai stresavo ir vis labiau prarado viltį. O aš stovėjau kantriai laikydama koją ant stabdžio, mašinoje visu garsu grojant Miley Cyrus “I can buy myself flowers” ir galvojau:
“Vištele vištele, kaip aš tave suprantu…”
Mano mintys - antelės, mano vaikai - viščiukai, mano širdis - vištidė, telefonas minkštas smėlis, į kurį aš kišu savo mažą stručio galvelę.
“Sveiki, Vaiva. Mums labai patinka jūsų kuriamas turinys, gal galėtumėte pasidalinti mūsų….”
Su meile,
Vaiva