Mano tėtis visada sakydavo, kad kai parvesiu namo jam žentą, pirmiausiai reikės išgerti su juo butelį degtinės. Kad pamatytų, kas per žmogus. Dar man tėtis sakė atsitiktinių bernų į namus nevedžioti, tik rimtus. Todėl daug degtinės butelių liko neišgertų.
Anksčiau maniau, kad tėtis durnas, o tą degtinės gėrimą ir rankos laužimą užstalėje laikiau mačistine Rytų Europos vyrų tragikomedija. Alkoholio nevartoju beveik septynerius metus - lengva skaičiuoti laiką atgal nuo tada kai pastojau su pirmagime Žemyna. Nors buvo metas kai gerdavau begėdiškai, nepadoriai daug. “Paliotna” ir “tūsovna” - šitaip apie mane sakydavo, nes sekmadienis be pagirių man buvo ne sekmadienis, o ketvirtadienį vadindavau mažuoju penktadieniu - tai buvo linksma dingstis iššauti pigesnio šampaniuko butelį dar nepabaigus mokslo savaitės. Be jokios progos - nes jauna ir graži. Gyvendama Kaune mėgau vaikščioti į naktinį klubą “Zepelinus”, ten gerdavau sambuką - degantį kokteilį, kuris tvodavo į galvą taip, kad kokius penkis išgėrusi kartais tisiog čia pat nukrisdavau prie baro. Pasakoju ne tam, kad pasigirčiau - girtis nėra kuo. Bet tikiu, kad žinodami mano kelionę galiausiai geriau suprasite tai, ką noriu pasakyti šuo tekstu.
Dar prisimenu, kai mano draugė Daina pykdavo ant savo vyro šiam atsigėrus alaus. “Girtas, durnas, šlykštus” - purkštaudavo ji, kol aš tyliai sau galvodavau “Ot bjauri boba, net alaus vyrui įkalt neleidžia.” Kartais aš jai taip ir pasakydavau, tada jos vyras apkabindavo mane per pečius ir sakydavo “maladiec”. Mes kartu išgerdavom alaus, galiausiai ir Daina prie mūsų prisijungdavo. Buvo laikai, kokie du tūkstančiai septintaisiais, kai dar niekas iš mūsų neturėjom vaikų. Po to aš išvykau į Londoną, iš ten - į Indiją, atradau jogą ir net tapau sertifikuota jogos instruktore. Skridau į Amsterdamą paragauti stebuklingų grybų - norėjau tai padaryti saugiai ir legaliai. Kol galiausiai atsidūrusi Havajuose žiūriu vakare į veidrodį ir matau bjaurią bobą, neleidžiančią savo vyrui net alaus atsigerti. Jei konkrečiau, neleisti aš saviškiui nieko negaliu - esame suaugę žmonės. Užtat galiu bambėti ir raukytis, nes būdama blaiva staiga nesugebu toleruoti girtumo.
Alkoholizmas mano giminėje yra skaudi tema, kurios čia neketinu aptarti. Bet užsiminti reikia, kad negalvotumėt jog nežinau apie ką kalbu. O dabar pasikalbėkime apie tai, kodėl nepaisant su girtumu susijusių vaikystės traumų ir savo jaunystės klaidų, aš vis tiek labiau nei girtuoklių bijau žmonių, kurie niekada gyvenime nebuvo apsvaigę. Tai, ką dabar parašysiu yra žiauriai politiškai nekorektiška ir apskritai, to garsiai sakyti turbūt negalima. Bet. Žmogus, kuris niekada nebuvo girtas - nepažįsta savęs.
***
Nesu tikra, kada viskas prasideda… turbūt tuomet, kai mažam vaikui prie stalo pasiūlo “padažyti pirščiuką į čerkelę”. Prisimenu, aplaižau pirštą ir susiraukiu, niekaip nesuprantu, kaip galima tokį kartumą gerti? Bet suaugę tik paslaptingai šypsosi, ir tas kartumas nūnai atrodo kažkas, ką reikia būtinai įveikti. “Vieną dieną ir aš šitaip gersiu - narsiai ir linksmai”.
Išmokti gerti ne taip paprasta. Reikia sugebėti kuo greičiau pasiekti euforijos lygį ir jį išlaikyti visą naktį, ritmiškai atskiedžiant kraują naujais “į sveikatą”. Svarbu žinoti ir kada trumpam sustoti, kada šiek tiek užkąsti, kuriuos gėrimus galima maišyti, o kurių – ne. Pažįstu vieną žmogų, kuris penktadieniais prieš išeidamas iš namų išgerdavo (nežinau ar tebegeria) žalią kiaušinį. Sakė, čia jo girtuokliškas triukas: kiaušinis neva apdengia žarnyno sieneles ir sulėtina alkoholio patekimą į kraują. Tokiu būdu jis gali išgerti daugiau už savo draugus ir jaučiasi vyriškesnis. Tikras vyras juk turi mokėt gert. Jei ką - ironizuoju, ir vis tik Rytų Europiečių gėrimo ypatumai man pažįstami ne vien iš filmų (pasakysiu tik tiek, kad tėvai turi draugų iš Ukrainos ir Rusijos).
Neseniai ėmęsi gėrimo meno, dažniausiai dar paaugliai, būna, apsimeta girtesniais nei yra. Svirduliuoja labiau nei reikia, juokiasi kai nejuokinga… Bet patyrę girtuokliai juos greitai demaskuoja ir nuginkluoja smerkiančiu kiaurai veriančiu žvilgsniu. Nes apsimesti girtu, tai kone tas pats kas apsimesti neįgaliu – kažkas labai nepagarbaus girtuoklių luomui. “Va kai tikrai prisigersi ir nepastovėsi ant kojų, tada ir kalbėsimės, snargly”.
Girtuokliai ir šiaip mokantys švęsti visiškai nepasitiki abstinentais. “Šitas kažkoks nenormalus, jam neįsiūlysi”. Dažniausiai abstinentai, anot mano giminės, būna senmergės, buvę alkoholikai, arba žmonės slepiantys labai labai labai tamsią savo asmenybės pusę. Juk koks normalus žmogus atsisakys net nekaltos taurės vyno? “Tai tu net šampano per naujus metus neišgeri?!” Šitoks savanoriškas (t.y. ne dėl antibiotikų ir ne dėl to, kad šiandien už vairo) pasirinkimas nesuvokiamas protu tų, kurie kiekvieną savaitgalį nuoširdžiai rodo vieni kitiems tamsiausias savo puses, girto dosnumo apimti vaišina ir ragina gerti visus prie baro sutiktus brolius ir seseris, akis į akį susitinka ir galynėjasi su pagirių demonais. Bet jiems viskas gerai, jie – normalūs žmonės kaip žmonės, žmogiški, nuoširdūs. O va, tuos abstinentus tai reikia stebėti. Niekad nežinai ką jie iškrės.
Kaip matot, mėgstu per dantį traukti girtuoklius ir tuos jų su gėrimu susijusius papročius, na žinot, čerkelę ant vienos kojos, tada ant kitos… Ir tą pasiskambinimą ryte sugėrovams, paklausti, kaip jaučiasi, ar galvos neskauda? Bet pabandom pasikalbėti rimtai. Po septynerių blaivybės metų alkoholį vis dar matau kaip esmingą blogį - griaunantį šeimas, luošinantį gyvenimus. Vis prisimenu tokį dėdę Marių - kadaise buvusį gražuolį, kuris galiausiai prasigėrė taip, kad ateidavo prie savo sūnaus mokyklos ir prašinėdavo iš vaikų centų odekolonui. Prisimenu ir baimę, kai prie manęs kažkas iš suagusiųjų pasilenkia paklausti “Mažute, ar nešalta?” ir iš burnos padvelkia bravoru. Tada man tapdavo baisu. Ne todėl, kad nutiktų kas nors blogo - buvau saugi, pamaitinta, prižiūrėta, visada. Negalėčiau papasakoti jokių kraupių istorijų, kuriomis dalijasi alkoholikų vaikai. Vis dėlto kiekvienąkart užuodusi iš už mane atsakingų suaugusiųjų burnų garuojantį šnapsą bijodavau, nes net labai maža būdama atpažindavau jų pasikeitusią sąmonės būseną. Mylimieji suaugusieji tarsi pradingdavo, o juos pakeisdavo smagesni, balsingesni, dosnesni. Sakytum, lyg ir viskas gerai, bet turbūt kiekvienas iš mūsų rinktųsi savo melancholišką artimąjį, nei jo iškamšą, apsėstą linksmybės demono. Neveltui JAV poetė Joy Harjo pastebėjo, kad alkoholis vadinamas spirit - dvasia. Dargi, jos manymu, kiekviena alkoholio rūšis įkūnija skirtingą dvasią. Ir tikrai - mane vynas traukė ant gilių pokalbių ir miego, tekila - ant šokių, o degtinė - ant sekso ir įtūžio. Tik čia noriu pridurti - alkoholis pats savaime nėra demonas, veikiau tas, pažadinantis žmogaus viduje tūnančius. Skaudančius, neišgirstus, neišsijuokusius, neišsidulkinusius, neišsisakusius, nepamatytus.
Todėl, man atrodo, alkoholis idealioje visuomenėje turėtų būti vartojamas kaip psichedelinės medžiagos šamanų visuomenėse - su vyresniųjų priežiūra ir tik tam tikrą laiką. Su aiškiu tikslu. Nežinau, tik lesiu sau pafantazuoti - gal reikėtų, pavyzdžiui, surinkti paauglius į būrį, uždaryti patalpoje paminkštintomis sienomis ir liepti kiekvienam išgerti po butelį degtinės, kad galėtų lyg į tamsų šulinį pažvelgti į savo asmeninę tamsą? O gal sienų minkštinti nereiktų? Čia norisi išsamesnio istorinio konteksto - kaip, kada, kodėl žmonija pradėjo svaigintis, bet tam dabar neturiu laiko. Užtat ima rodytis, kad tėtis, gi, buvo teisus: su nauju žentu reikia išmaukti butelį kitą, kad pamatytum - gal jis agresyvus, lošėjas, mergišius, išdavikas?
Tai ką rašau dabar liaudis jau seniai žinojo - blaivam galvoj, girtam ant liežuvio. Bet priešingai nei elgiasi liaudis, man norisi tikėti, kad iš alkoholio turi būti išaugama. Kad taurėse teliuskuojančios dvasios įdomios tik savęs nepažįstančiam dvidešimtmečiui, kuris pamatęs ko gali pridaryti girtas, galiausiai pramogas randa kitur.
Apskritai į alkoholio gėrimą dabar žvelgiu lyg ritualą (šiuo požiūriu ne daug nutolau nuo savo giminės, vis tik) - atimantį kontrolę, trumpam apakinantį ir tuo pačiu išlaisvinantį; ceremoniją, kurios metu pasikeičia mūsų sąmonė ir jokiu būdu ne buitinį gurkšnojimą prie teliko.
Darsyk pakartosiu savo politiškai nekorektišką mintį. Galite sakyti, kad esu persisėmusi to paties Rytų Europos mačizmo, - gali būti, - bet vieną dieną sutikusi šešiasdešimtmetę, kuri nė karto nebuvusi girta, pagavau save galvojant “vargše, tu savęs nepažįsti”. O paskiau ilgai svarsčiau kodėl man kilo būtent tokia mintis - iš to svarstymo ir gimė šis tekstas.
Jei apibendrinant, girtumas man visų pirma buvo kontrolės paleidimas, rizika, nuotykis išsilaisvinimas, bet jokiu būdu ne kelias į save. Veikiau vienas tamsesnių sąmonės užkaborių, kuriame nesinori likti, bet būtina pažinti, nes neįsivaizduoju savęs gyvenančios name su kambariu, į kurį niekad nebuvau įžengusi.
In vino veritas.
Per aqua sanitas.
Su meile,
Vaiva
P.S. Jokiu būdu nieko neskatinu gerti; tai nėra alkoholio reklama ir apskritai aš neatsakau už tai, ką žmonės daro įkvėpti mano tekstų.