Tik pabandysiu. Nežinau ar pavyks paaiškinti ir tuo pačiu jaučiu, kaip pati bijau sugrįžti į tą temą. Kad, gink dieve, ji kažkaip neatsinaujintų. Kad neįkrisčiau ten, kur buvau daugybę metų. Gal šiek tiek panašiai alkoholikai ir narkomanai bijo savo senųjų gyvenimų, gal jie irgi bijo net prisiminti tą jausmą, kad tik jis vėl neatsinaujintų? Dabar, prisimindama praeitį, tiesiog negaliu patikėti K I E K D A U G V I E T O S mano galvoje užėmė mintys apie maistą: ką valgiau, ką valgysiu, ko nevalgysiu, kiek kalorijų. Aiškiai matau, kad sirgau. Tuo metu maniau, kad neįmanoma pasveikti - neįsivaizdavau, kad kada nors galima ištrūkti iš to minčių kalėjimo.
Ir vis tik pasveikau. Visiškai. Gal net - stebuklingai. Kadaise gavau pastabą iš draugės, kad kai kuriuos gyvenimo etapus patiriu per lengvai, netikroviškai. Tada ji kalbėjo apie mano “Pirmąkart mama” knygoje aprašytą liūdesį (o gal beprasidedančią depresiją?) , iš kurio išlipti padėjo vos keli apsilankymai pas psichologę. Bet man tikrai tik tiek ir užteko. Net nežinau ar verta teisintis dėl to, kad gyvenime tikrai moku nesunkiai išlipti iš duobių. Todėl gal ir mano pasveikimas nuo mitybos sutrikimų kažkam rodysisi per lengvas, nepaaiškinamas, nerealistiškas - and that’s OK. Visiems juk sirtingai. Vis tik savo patirtį noriu aprašyti tikėdamasi, kad gal ką nors įkvėps. Kas nors patikės, kad galima ištrūkti. Gal tu?
Nežinau kaip pavadinti patirtus mitybos sutrikimus. Buvo laikas kai nieko nevalgydavau ir badaudavau daugybę dienų; gėriau kažkokias nelegalias “Lida” tabletes, kurios, man atrodo, buvo paprasčiausi “ratai” (sorry, čia 2006 naktinių klubų slengas - neįsivaizduoju kaip šitas reikalas vadinamas dabar) - nuo jų ne tik nenorėjau valgyti, bet ir porą dienų beveik nemiegojau. Tada buvau dvidešimties. Anoreksija?
Buvo laikas, kai valgydavau ir nejausdavau saiko. Kartais nenorėdavau niekur eiti su draugais, kad tik galėčiau grįžti į savo kambarį Londone ir ramiai vienumoje ėsti. Po to sekė trys variantai: prievartinis vėmimas, vidurius laisvinančių arbatų gėrimas arba dviejų dienų badas už bausmę. Apskritai, bausmė ir apdovanojimas tapo pagrindiniais valgymo-nevalgymo motyvais. Alkis? Jį jaučiau visada ir tuo pačiu niekad. Šį instinktą buvau pametusi, nebegirdėjau savo kūno, o maisto poreikį siejau išimtinai su emocijomis. Pavydėjau geriausiai draugei, kuri sakydavo “aš alkana” ir suvalgiusi vieną didelį patiekalą tiesiog sustodavo, nueidavo miegoti, o kitą dieną valgydavo tik vėl pajutusi alkį. Man šitai atrodė neįmanoma. Vakarieniaudama su chebra restorane užsisakydavau liesiausią ir mažiausią porciją maisto tuo metu, kai mano draugai tikrai sočiai valgydavo. Užtat grįžusi namo nerasdavau sau vietos - eidavau prie šaldytuvo, kuriame beveik niekada nebūdavo mano maisto, nes aš jo tyčia nepirkdavau (už bausmę). Tada naktį išalkusi slapčia valgydavau kambariokės prabangią granolą ir “Wholefoods” ir turkišką sūrį, o ryte atsiprašinėdavau; vėliau produktus jai atpirkdavau. Iki kito karto...
Vis ieškojau maisto, kurį galėčiau nesustodama valgyti ir nestorėti. Prieš pat miegą sutriaukšdavau kelis obuolius. Rytais gerdavau obuolių actą. Nevalgydavau nieko kepto ir norėdavau apsiverkti, kai draugas italas man gamindavo makaronus - juos, aišku, suvalgydavau, bet paskui už tai vėl save bausdavau. Kadangi valgiau vien liesą ir neskanų maistą, paragavusi ko nors iš uždrausto sąrašo prarasdavau saiką lyg valerijono pauosčiusi katė. Pavyzdžiui, jei paragaudavau bulvinių traškučių, tai suvalgydavau jų visą pakelį ir nusipirkdavau antrą. Tada šaudavo mintis, kad jei jau prisiėdžiau čipsų kaip kiaulė ir ryt už bausmę šiaip ar taip teks badauti, tai kodėl gi neprisikirtus normaliai? Taip ir padarydavau - nusipirkdavau picą, šokolado ir viso kito, ko sau neleisdavau. Viena viską sukirsdavau, o po to sekdavo jau minėti trys galimi bausmės variantai. Bulimija?
Kas padėjo pasveikti? Vyrai ir nėštumai. Norėčiau sakyti, kad pirmiausiai pamilau save ir bla bla bla… Bet meluočiau. Nu nes man buvo atvirkščiai. Pirmiausiai pasijutau mylima vyrų - tai gyvenime nutiko du kartus ir abu kartus mano mitybos sutrikimai išnyko. Pirmas kartas tetruko dvejus metus kai buvau septyniolikos. Antras kartas - po daugiau nei dešimties metų, kai sutikau savo dabartinį vyrą Maiką.
Man šitaip nutiko turbūt todėl, kad visas tas kūdinimasis didžia dalimi buvo susijęs su noru patikti kitiems - vyrams. Būti pakankamai gražia, liekna ir visokia, kad būčiau verta meilės. Ir atvirkščiai - visus nenusisekusius, neišsipildžiusius santykius regėjau per tų papildomų kelių kilogramų prizmę. Maždaug, jei būčiau buvusi kūdesnė, tai jis būtų mane mylėjęs ir nepalikęs. Tuo pat metu visiškai nesugebėjau pažvelgti į tikrąsias toksiškų santykių šaknis - kad dėl tam tikrų vaikystės traumų aš pasąmoningai rinkdavausi tik tuos vyrus, kurie mane žemindavo ir atstumdavo. Bet šiandien nenoriu apie tai daugiau kalbėti. Grįžkime prie maisto temos.
Įsivaizduokite moterį, kuri galvoja, kad jos tokios niekas negali mylėti, bet dešimt metų ji nesugeba numesti papildomų penkių ar kiek ten kilogramų (beje, tie, kas norėjo mane mylėti, maniau, turėjo prastą skonį moterims ir mano akyse tiesiog žlugdavo). Ir vieną dieną tą meilės nevertą moterį vis tik įsimyli vyras, kuriam ji negali atsispirti. Dar įdomus faktas, jos vyras - virtuvės šefas nuolat gamina savo mylimajai valgyti. Tai buvo mano gyjimo pradžia. Tik pradžia… Lipimas iš mitybos sutrikimo duobės - ilgas, sudėtingas procesas. Man padėjo vyro meilė ir saugumas, kurį pajaučiau santykiuose. Tačiau netrukus vis tiek teko suprasti, kad turiu išmokti mylėti save ir ne vyro akimis - šita užduotis buvo skaudi, sudėtinga, užtruko ne vienerius metus. Iki šiol nesu tikra kaip jausčiausi, pvz., jei vyras mane paliktų ir niekas kitas nemylėtų. Ar pajėgčiau pati save mylėti? Man dar padėjo nėštumai - pastojus iš galvos dingo visos dietos ir vėl išmokau jausti savo alkį (apie tai irgi rašau knygoje “Pirmąkart mama”).
Turbūt, kad aprašyčiau visus vykusius procesus reikėtų terapijos ir knygos, o ne trumpo tekstuko blog’e. Todėl pereisiu prie apibendrinimų - veiksnių, kurių dėka šiandien jaučiuosi visiškai sveika negaliu patikėti, kad kadaise naktį iš nevilties verkdama kieme spardžiau medį - mat tada nesusitvardžiusi suvalgiau pusę dėžutės šokoladinių saldainių (jie buvo pieniški, jūros kriauklyčių formų - aiškiai prisimenu).
KAIP MAN PAVYKO?
Dėmesio: Visi toliau išvardinti veiksniai mano akimis yra VIENODAI svarbūs, ir išėmus kurį nors vieną nebeveiktų, netektų prasmės ir kiti.
1. START IR STOP MYGTUKAI: alkis ir sotumas. Jų esmė yra pasitikėjimas savo kūnu. Kažkas panašaus, kaip pasitikėti intuicija. Kartais ji rodosi iracionali, bet netrukus paaiškėja kad buvo teisi. Todėl ir klausydama kūno stengiuosi kuo mažiau galvoti - neskaičiuoti, ką ir kiek valgiau prieš tai. Neklausti savęs, ar turiu teisę dabar šito norėti? Nesistengti įsiminti visų per dieną suvalgytų dalykų, o tiesiog leisti kūnui būti pilvo kapitonu. Kai pavyko išjungti protą - išgirdau skrandį. Kartais jo reikalavimai rodosi keisti, ypač iš pradžių. Bet pradėjusi juo pasitikėti pamačiau, kad jis priima puikius sprendimus. Ir tais retais atvejais, kai pilvas prašo maisto po dešimtos vakare aš kiek vėliau nustembu suvokusi, kad iš tiesų tądien labai mažai valgiau, bet apie tai pamiršau (anksčiau pamiršti ką ir kiek valgiau ar apskritai pamiršti pavalgyti buvo neįsivaizduojama, nes nuolat galvojau tik apie tai).
2. BALANSAS. Iš naujo atradusi alkio ir saiko mygtukus supratau, kad tai yra instinktyvu. O tam, kad instinktai veiktų kūno naudai, reikialinga sveika fizinė būklė, gyvenimo pusiausvyra. Vadinasi, tam, kad mano pilvo reikalavimai būtų logiški ir naudingi aš turiu būti išsimiegojusi, nepervargusi, nepagiringa ir t.t. Pavyzdžiui, jau aštuntus metus praktiškai nevartoju alkoholio ir nebegeriu kavos - tai padėjo atsikratyti visų keistų užgaidų, kaip riebus keptas maistas ant pachmielo ar ko nors be proto saldaus prie karčios kavos (jau nekalbant apie negalėjimą išsišikti jei neišgeri kavos). Naivu tikėtis, kad vakare plempiant du butelius vyno, naktį temiegant keturias valandas, o rytą tuščią skrandį užpilant kava vėliau pilvas nemaištaus ir nebandys atsiimti prarastos energijos papildomu, riebesniu maistu.
3. PARADOKSAS: pradėjusi valgyti skaniai jaučiu mažiau užgaidų ir daugiau saiko. Man kiekvienas patiekalas turi būti skanus. Ne liesas, ne sveikas, o SKANUS. Nes nesveikos, nesaikingos užgaidos kyla tada, kai jas absoliučiai ignoruoju. Ir priešingai - valgydama TIK skaniai ir save palepindama ypatingais dalykais (kasdien!) aš nebejaučiu jokio poreikio suvalgyti VISĄ TORTĄ. Kas kartą gerdama miežinę kavą su avižų pienu pasilepinu ir plytele GERO šokolado. Užsimaniusi ko nors sūraus suvalgau SAUJELĘ čipsų, ir dar žiūriu, kad jie būnu geresni, kokie organic ar pan. Tačiau šitas savęs lepinimas man visišiai neveiktų be kitų dviejų veiksnių:
4. AUKŠTŲ STANDARTŲ ir SAVIGARBOS. Kažkuriuo metu (labiausiai - per pirmąjį nėštumą) tiesiog suvokiau, jog gerbiu savo kūną ir kai kurių dalykų nenoriu į jį grūsti. Aišku, jei būtų badas ar šiaip kokia ekstremali situacija, kaip, tarkim, žvėriškas alkis po dešimties valandų žygio ar pan., tai galbūt ne tik junk foodo kalną, bet ir kaimyno šunį tuo metu suvalgyčiau. Tačiau kol situacijos yra kontroliuojamos, tol aš renkuosi kokybę ir saiką. Keisčiausia kai žmonės manęs klausia, ar nenoriu pasilepinti, kaip “pasilepinimą” omeny turėdami kokią aliejuje virtą kulšį su aliejuje virtom bulvėm apipiltom majonezu. Tai keptas bulves aš ir taip sau leidžiu valgyti, bet tai - joks lepinimasis. Verta pastebėti, kad būtent greitas, aliejuje virtas maistas pasaulyje yra pigiausias. Ir atvirkščiai - brangiausi yra ekologiški, švieži produktai, pradedant žaliomis sultimis ir baigiant garbanotųjų kopūstų traškučiais. Tai būtent tokie dalykai man ir yra tikrasis lepinimasis - gurmaniškas, šviežias, gerai paruoštas maistas, o ne plius penki kilogramai po kiekvienų atostotogų. Kai pradėjau laikytis šio holistinio (visus minimus punktus apimančio) požiūrio, mano svoris nustojo keistis - nepriaugu ir nenumetu nei keliadama, nei per tingias atostogas, nei per kalendorines šventes. Nes kai klausausi kūno, tai jis visada man pasako, ko dabar reikia. Mažiau judant - mažiau maisto, daugiau fiziškai dirbant sode - kažko riebesnio, pasikaitinus saulėje - antioksidantų ir pan.
Ir dar:
5. JOKIŲ DIETŲ. Aš iš esmės netikiu laikina dieta. Tai - žalinga saviapgaulės forma, nes jei žmogus laikosi dietos, vadinasi, dar nėra pasiruošęs keisti gyvenimo būdo. O be to nieko nesigaus ir visi rezultatai bus laikini. Ašku, išimtys yra kai dėl sveikatos gydytojas liepia laikytis tam tikros dietos. Bet visi tie “nuo pirmadienio dešimt dienų ant kopūstų sriubos” yra bulšitas. Nes reikia ne dietos laikytis, o keisti MITYBĄ, atrandant gyvenime tokią harmoniją ir pagarbą sau, kad nebereikėtų jokių dietų.
Dar trumpai atsakant į jūsų užduotus klausimus:
Ar aplinkiniai pastebėjo mano mitybos sutrikimus? Nesu tikra, manau, kad išskyrus mamą, niekas nepastebėjo. Tuo metu man tai atrodė labai gėda ir stengiausi visaip tai nuslėpti.
Kaip padėti mitybos sutrikimų turinčiam žmogui? Nežinau. Man niekas negalėjo padėti kol pati nebuvau pasiruošusi. Žiūrėdama atgal galvoju, kad gal jei būčiau turėjusi daugiau prasmingos veiklos, tai tada…? Bet tai netiesa. Veiklų netrūko, niekas nedraudė man jomis užsiimti. Deja, mintys buvo užimtos maistu ir kalorijų skaičiavimu. Vienas iš stiprių lūžio taškų ištiko, kai Indijoje nuvykau į keleto dieno meditacijos tyloje retrytą. Mahabodi meditation retreat kažkur prie Ladako, Himalajų kalnuose - kviečiu paguglinti, nereali vieta. Keturias dienas ten meditavau tam vienuolyne. Tikėjausi gilių įžvalgų, ryšio su Dievu. Bet stojau į žiaurią akistatą su savo mitybos sutrikimu - bandant medituoti mintys apie maistą lindo tūkstantį kartų stipriau. Šiandien žiūrėdama atgal matau, kad galbūt tai ir buvo mano susivokimo pradžia…
Kokia dabar mano mityba? Vegetariška, bet tikrai ne tobula. Net nepavadinčiau jos sveikuoliška. Tiesiog, gal - subalansuota? Nesu dietologė, tai nežinau kaip mano mitybą vertintų speciaistai. Pati stengiuosi kuo mažiau galvoti, kuo mažiau analizuoti maisto temą - tam ir taip jau iššvaisčiau gerą dešimtmetį gyvenimo. Mano mityba in a nut shell: valgau viską, bet jei šūdą - tai su saiku.
P.S. visi patarimai yra subjektyvūs - kas veikė man, gali neveikti kitiems. Dalinuosi SAVO patirtimi ir iš jos atsiradusiomis įžvalgomis. Visų istorijos gali būti itin skirtingos.
Su meile,
Vaiva