Prieš keletą metų paskaitos apie Havajų mitologiją metu dėstytoja paklausė auditorijos, kas mūsų manymu turi MANA? Senajame havajiečių tikėjime “mana” yra kažkas panašaus į objektų sielą. Jau tada paskaitas lankiau su mintimi kadanors parašyti knygą apie buvimą Havajuose; ir tikiu, kada nors gi tikrai parašysiu, tokią pat gerą kaip mano “Viena Indijoje”. Bet dabar - apie “mana”. Man pasirodė įdomu, kad į dėstytojos klausimą havajiečiai ir vakariečiai atsakė skirtingai. Havajiečių manymu mana turi tik gamtos objektai - akmenys, medžiai, upės, o štai, pavyzdžiui, stalas jos jau nebeturi.
Tačiau aš, kaip ir saujelė kitų haolė (haolė - havajiečių kalba reiškia “baltasis žmogus be sielos”) , maniau, kad mana turi visi daiktai, vadinasi, ir mano rankinukas, ir namo sienos, ir muilas.
Geriau pagalvojus, tai visai ne keista, tik rodo havajiečių gilų ryšį su gamta ir vakariečių būties patogumą civilizacijoje. Dėstytoja su mumis nesiginčijo, nors jos akyse mačiau skepticizmo kibirkštėlę, o aš nuo to laiko vis pagaunu save bemąstant apie daiktų sielas ir jų skleidžiamą energiją. Dažniausiai apie tai galvoju duše. Nežinau kodėl, bet turbūt keistos mintys besimaudant kyla ne man vienai, nes gi net grotažymė yra #showerthoughts .
Taigi, mano muilas turi mana. Dar jis turi eterinių aliejų, bet tikrai neturi SLS - nes muilo su sodium laureath sulfatais, kad ir su siela, jau daug metų neįsileidžiu į namus. Nes toks muilas negeras savo esme, ir tingiu aiškinti kodėl, bet rekomenduoju paguglinti.
Kuo toliau, tuo labiau pastebiu tas daiktų sielas, mana ar esmes - kai kurie objektai tikrai rodosi negyvi ir beverčiai (čia nebūtinai kalbu apie piniginę vertę), o kiti - priešingai, atrodo, prideda gėrio namams. Buvau nusipirkusi tokį paveiksliuką už iš “Ross”, mėlyname fone auksinėmis raidėmis parašyta “Sail away with me” - visiška štampofkė už $9.99, bet labai tiko prie interjero. Pakabojo tas paveiksliukas ant sienos gerus pusę metų, bet kuo ilgiau į jį žiūrėjau, tuo labiau mačiau pigumą, besaikį vartojimą, impulsyvų pirkimą ir Kinijos fabrikų kaminus, metančius dangun juodus dūmų tumulus. Kaip man palengvėjo, kai aš tą paveiksliuką atidaviau į sekondhendą! Sau pasižadėjau daugiau “meno” iš “Ross” nepirkti, o kažkam įsigijusiam tą paveikslą sekondhende jau bus visai kita energija, nes iš sendaikčių pirktas daiktas neprisideda prie vartojimo ir aplinkos taršos augimo, bet priešingai - jį pristabdo.*
Dabar mano vonioje kabo dailininkės Sarah Voyer akvarele piešto darbo reprodukcija, pirkta iš pačios dailinkės. Tik rėmelio tam paveikslui vėl teko ieškoti… “Ross”. Na, neturime mes daug pasirinkimo Havajuose, ir kai kurių dalykų čia rasti ne prekybcentruje tiesiog neįmanoma. Bet kai įmanoma, nuo šiol visada stengiuosi pirkti daiktus su gera mana. Geriausią ją turi iš senelių ar tėvu paveldėti daiktai. Tada - menininkų ir amatininkų darbai, sekondhendų lobiai arba tiesiog daiktai iš butikų.
Kaip pradėjau kreipti dėmesį į daiktų “sielas”, garbės žodis, galiausiai nusivyliau kiekvienu prekybcentrio pirkiniu. Užtat visai nesigailiu dėl tos iš butiko pirktos fair trade organic medvilnės lovatiesės, už kurią mokėjau tiek daug, kad kaskart vaikams su flomasteriais rankose priartėjus prie miegamojo lovos mane ištinka priešinfarktinė būsena. Ir va, kokia gera mūsų lovos mana ! Ypač turint omeny, kad ir visą lovą mano vyras savo rankomis padarė. Aišku, būtų idealu, jei ta lova rastųsi iš pačių užauginto ir nukirsto medžio, bet ….........…. (čia kviečiu sugalvoti savo frazę sakinio užbaigimui).
Beveik visi mūsų baldai sumedžioti sekondhenduose, bet kai atsikrautėmė į naują namą kažkodėl užsimaniau apvalaus staliuko su kėdėmis, tokio pačio, kokį mačiau pas kaimynę Ashleigh. Staliukas su kėdėmis buvo nebrangus ir jį prekybos centras “Walmart” prieš dvejus su puse metų dar ir pristatė į namus. Vyras bambėjo, kad čia ne tikras medis, o medžio plokštės ir jos greitai susidėvės, bet aš bambeklių neklausau. O stalas kaip tyčia ilgai nesusidėvėjo, nes kažkodėl niekas nenorėjo prie jo sėdėti. Valgydavome prie per žemo kavos staliuko iš sekondhendo, nepatogiai susilenkę, susikuprinę. Tas “Walmart” stalas net dulkėmis nusėsdavo nenaudojamas. Galiausiai Žemyna prie jo keletą kartų papaišė guašais ir nuo vandens iškart susigadino stalo paviršius. Būčiau vis tiek kokius dešimt metų su tuo apvaliu stalu gyvenusi, jei ne bankrutavusi mano mylimiausia kavinė, į kurią pabėgdavau nuo vaikų rašyti. Kavinės savininkai buvo dailininkės ir staliaus šeima, tad galima įsivaizduoti kokio gražumo ten buvo interjeras. Uždarymo proga jie surengė išpardavimą ir norėdama juos paremti ir parsinešti namo kažką iš taip mėgtos erdvės nusipirkau savininko Džono rankomis iš senų lentų (jis beveik visus savo dirbinius gamina iš tvorų, durų ir kitokių medžio atliekų) padarytą stalą. Iš tiesų tai norėjau dar kito didesnio stalo, to, prie kurio kavinėje dirbdavau, bet jį man iš po nosies nušvilpė kita boba. Taigi, grįžau namo su šiek tiek kreivu seno medžio melsvais dažais nuteptu stalu, su aštrokais kampais, į kuriuos baisu, kad Indraja neprasiskeltų galvos. Nemėgstu žodžio “stebuklas”, tai ir nespręsiu kodėl. Bet prie to naujo-seno stalo šeimą tiesiog trauka. Čia valgome, sėdime, dirbu prie kompo ir net žaidžiame stalo žaidimus. Senąjį “Walmart” stalą pardaviau kitai kaimynei už $20.
Instagramoje ir Pintereste jau kurį laiką stebiu beveik vien interjerus. Kiek daug įkvėpimo! Ir dar daugiau šlamšto - laikinų, pigių, trumpalaikės mados interjero detalių, į kurias žiūrint atrodo vau kaip gražu ir aš taip noriu, o po kiek laiko būna kaip su tuo mano paveikslėliu iš “Ross” - norisi kito. Šitaip bežiūrinėdama visokius #mystylishspace ir #realhome vieną kartą jau tiesiau ranką link savo banko kortelės - norėjau pirkti pagalvėlę iš Maroko už $60! In my defence, ta pagalvėlė buvo fair trade ir gaminta vietinių amatininkų. Bet, ačiū sveikam protui, susivaldžiau, nes prisiminiau, kad stalčiuje turiu močiutės rankomis siuvinėtą linininį pagalvėlės užvalkalą. Šį šiek tiek pataisiau ir dabar vis negaliu asidžiaugti.
Ne visos mano močiutės rankomis nertos servetėlės tinka prie namų interjero. Bet, kaip mano feisbuke rašė viena Prancūzijoje dirbanti meno kritikė, geriau namų interjerą derinti prie paveikslo, nei ieškoti patogaus meno, derančio prie sofos apmušalų.
*Pasaulyje JAU yra pagaminta pakankamai daiktų VISIEMS. Todėl labai svarbu yra sustabdyti masinę pigių daiktų gamybą ir rinktis daiktus iš sekondhendų, iš mažų verslų, dar geriau - pasigaminti patiems arba visai nepirkti.