Linkiu nebijoti keisti vardo, jei savas atrodo nepatogus – tai tik žodis kitų lūpose.
Kiekvieną kartą pamačiusi bet kokias nuotraukas iš Londono aš suvirpu. Ėjimas tomis gatvėmis, laukimas aikštėse ir prie metro stotelių, baltos staltiesės, padavėjai baltais marškiniais, lipnūs aludžių stalai, automatiškai atsidarančios durys, parduotuvės kvepiančios levandų talku, nemokami laikraščiai, religijos filosofijos dėstytoja, kuri niekaip nesuprato mano blogio neegzistavimo teorijos, mano mylėti vyrai, ir draugės, išmokiusios būti feministe, ir mano naftalinu kvepianti vintažo prigrūsta spinta – tada buvau Justa. Visi mane taip vadino.
Su per trumpu vyšniniu mokyklinės uniformos sijonu, juodais plaukais ir dirbtinio įdegio kremu ištepta oda, naktį rūkanti tėvų garaže, neturinti laiko paskambinti močiutei – Justė.
Indijoje turėjau dar kitą vardą. Pati jį sau daviau, iš S raidės. Ir niekam nepasakojau apie kitas „aš“.
Indijoje turėjau dar kitą vardą. Pati jį sau daviau, iš S raidės. Ir niekam nepasakojau apie kitas „aš“.
Dabar, naktimis migdoma iš Dominikos Respublikos į Havajus netyčia atvežtų varlių čiulbėjimo (aha, jos čiulba o ne kvarkia), bandydama perprasti amerikiečių motinų bendravimo kultūrinius kodus, valgydama iš stambiojo duonvaisio pagamintą veganišką mėsą, išmetusi visus batus ir pasilikusi tris poras šlepečių per pirštą, ir svarstydama, ar jau laikas pradėti dukrą tupdyti ant puoduko, ar dar truputį palaukti – atsiliepiu šaukiama Vaiva.
Mano pavardės rašyba skiriasi skirtingų šalių dokumetuose – nes Lietuva neturi W, bet nereikia pulti lietuviškos abėcėlės. Juk, pavyzdžiui, Amerika neturi Ž (čia kalbant apie Žemyną). Knygas pasirašau kaip a la Vaivorykšte (ir mano tėvas joks ne Rykštys), kartais jaučiuosi kalta, atėjusi pas žmones į namus jiems nežinant, kokį vardą man vaikystėje davė gimdytojai. Lyg kažką slėpčiau. Lyg būčiau nusikaltelė. Bet suirztu, kai kas nors sužinojęs mano „paslaptį“ drebia kortas ant stalo ir tikisi, kad sutriksiu.
- Tai kaip gyveni, JUSTA?
Sako taip, lyg staiga turėčiau susigėsti. Lyg pasikeisti vardą būtų kažkas nepadoraus.
Kažkam gi – dukrytė, kažkam – anūkėlė, sesė, mažulė, mama, kalė (švelniai tariant), aunty Viva, Misis W...
Kažkam gi – dukrytė, kažkam – anūkėlė, sesė, mažulė, mama, kalė (švelniai tariant), aunty Viva, Misis W...
„Aš“ tęstinumas yra iliuzija. Mūsų lastelės atsinaujina, oda nusilupa, nebeprisimename vaikystės kiemo draugų vardų ar veidų. Keičiasi svajonės, skonis, politinės pažiūros, svoris, plaukų spalva, talijos apimtis, kartais – pilietybė, dažnai - pavardė, žarnų turinys, tikėjimas (kalėdų seneliu, žmonėmis, politikais), keičiasi ir iš naujo save perkuria net mūsų smegenys. Kodėl tada negali keistis vardai?
Žiūrėdama senas nuotraukas, supratau kaip patogu suvokti save skirtingais gyvenimo etapais pasivadinus skirtingais vardais. Tapatybė - reliatyvi. Mums jos tęstinumo idėją suteikia atmintis. Pradėjusi keisti vardus pastebėjau, kad aš nesu vardas. Nesu pavardė. Nesu žodis, kuriuo mane kas nors gali įvardyti.
Nujaučiu, kad gyvenimas bus spalvingas ir įvairus – ir aš sau duosiu dar ne vieną naują vardą.
Linkiu nebijoti keisti vardo, jei savas atrodo nepatogus – tai tik žodis kitų lūpose. Kartais iš vardo galima tiesiog išaugti.
Tikrasis „AŠ“ yra bevardis, beveidis, nebylus stebėtojas.