“Kas ji tokia?” - iškišusi galvą iš savo “Porche” moteris mostu parodė į mane.
“Ji čia tik parkingą reguliuoja” - atsakė vyriškis, irgi kalbėdamas iš savo didžiulio, blizgančio, nežinau-kokio-bet-brangaus automobilio.
Akimirksniu jie parodė mano vaidmenį: niekas. Iš odos spalvos rodėsi pranašesni - havajiečiai, gal - filipiniečiai, žodžiu, istoriškai labiau turintys teisę būti saloje nei aš. Vyriškis buvo teisus. Mano užduotis tądien tikrai buvo pasitikti atvykstančius ir pasirūpinti jų automobilių parkavimo erdve, kad vietos pakaktų visiems. Šis darbelis patvirtino tai, ką seniai žinojau: BMW vairuotojai ir Havajuose yra įžūlūs. Ir kad bet kokia patirtis gali virsti dvasine praktika.
Dabar rašydama šį tekstą svarstau, gal Kumu (mokytoja) sąmoningai man tokį darbą davė, žinodama, kad kažką gilaus iš to pasiimsiu? Jau metus priklausau havajietiškam halau - senovinės hulos tradicijos mokyklai. Esu čia blogiausia studentė. Tikrai, nesimaivant. Po metų likau vienintelė vis dar neišmokusi šventų giesmių mintinai. Halau draugės jau gieda užsimerkusios, o aš vis dar mikliai vartau popieriukus, karštligiškai ieškodama būtent TOS giesmės. Kartais suspėju, kartais nerandu ir bandau žiopčioti taip, kad kumu nesuprastų, jog tik apsimetu giedanti. Kartais dėl to jaudinuosi, dažniau - nesijaudinu, nes atėjau čia tiesiog būti, pažinti, įsilieti.
Šventa erdvė ir seserystė yra pagrindiniai hulos akcentai, todėl žagtelėjau kai anądien viena tita (hulos sesuo) atsakė man atsiųsti giesmės žodžius. Gal įsivaizduoju, o gal tikrai pajutau iš jos rungtyniavimą - mat ji giesmę žino, moka, o aš net žodžių nesugebu susirasti. Lyg ore užuodusi konkureciją tądien mūsų Kumu pamoką pradėjo žodžiais, kad kiekvieno iš mūsų kelias huloje yra individualus, kitoks. Ir tikrai. Prieš dešimtmetį buvau rimčiau pasinėrusi į jogą. Dabar pradėjusi hulos kelionę matau tas pačias tendencijas:
Vieni skuba, kiti išjaučia.
Vieni išmoksta viską greitai, kiti atsilieka.
Vieni mėgaujasi, kiti nervinasi.
Būna visaip. Galima visaip. Knygą galėčiau parašyti iš tų patirčių, bet, apie hulą pasakoti negaliu. Negalima, rimtai. Tai yra šventas mokymas perduodamas mokytojos mokiniams ir mums net giesmių žodžiais negalima dalintis su pašaliniais. Tačiau niekas nedraudžia man kalbėti apie savo jausmus.
Kodėl ten einu ir apskritai ieškau tų egzotiškų dvasinių praktikų?
Nes intuityviai jaučiu dvasingumo, hierarchijos ir struktūros poreikį. Man patinka turėti dvasinius autoritetus. Nors jų neidealizuoju. Gerbiu, bet priimu kaip žmones ir žinau, kad jiems ir pinigai svarbu, kad jie ir pyksta ir visko būna. Mano jogos mokytoja Indijoje pasislėpusi valgydavo vištieną. Apie tai knygoje “Viena Indijoje” rašiau. Daug ten visko ta tema rašau.
Klausite, kodėl hierarchija? Nesu tikra. Gali būti, kad jaučiuosi pavargusi nuo vakarietiško individualizmo, kur kiekvienas pats savo bosas ir pats sau įkvėpimas, ir save labiausiai myli. O gal kaip mažam vaikui būtina struktūra, kad pasijustų saugus, taip ir aš ieškau dvasinių tėvų, kurie brėžtų man aiškias mistinio pasaulio ribas? Apskritai manau, kad tam tikrose situacijose maištas yra menkystės požymis. Tiesiog, yra situacijų, kai man patinka viską vykdyti pagal instrukcijas, būtent taip kaip nurodyta ir jaustis ne kuo kitu, o mažyčiu didelio mechanizmo sraigteliu. Taip ne kartą esu elgusis įvairiuose darbuose, kai dirbau pardavėja, kepėja, slaugytoja - vykdžiau viską lyg kareivėlis, nesiginčydama su savo bosėmis, kurios mane nuolat gyrė už patikimumą ir paklusnumą. Dariau taip, nes nesijaučiau turinti ten ką nors kam nors įrodyti, aiškiai suvokiau, kad tai tik darbas, o ne mano tapatybė, todėl nebuvo poreikio maištauti ir kažkam kažką įrodinėti išradinėjant dviratį. Todėl ir man patinka darbuotojai, kurie daro kaip pasakyta. Ir nervina maištautojai nelaiku ir ne vietoje, kurie dėl savo maišto atrodo ne kieti, o priešingai - menki ir nežinantys kaip kitaip gauti dėmesio. Na, pavyzdžiui, kai mūsų kavinėje darbuotojai pradeda improvizuoti, užuot sekę šefo, mano vyro nurodytus receptus. Arba kai redaktorės bando savaip perrašyti mano knygas. Tokiais atvejais iškart atrodo, kad žmogus jaučiasi tiesiog savęs nerealizavęs. Aišku, būna situacijų, kai maištas būtinas, pavyzdžiui, kuomet darbo etika prieštarauja darbuotojo vertybėms. Nukrypau nuo temos? Ne visai. Man patinka paklusti savo dvasiniams mokytojams, tas nuolankumo jausmas keistai veža, nors tuoj pat sau primenu, kad tai - tik dar viena mano ego grimasa “štai, pažiūrėkite, kokia aš kukli ir nuolanki!” Būtent taip jaučiausi reguliuodama parkingą huloje. Supista kankinė, cha cha.
Manęs kartais žmonės klausia, ar dar darau jogą? Buvo laikas, kad keldavausi kasdien šeštą ryto mankštintis. Atsakau, kad dabar darau karma jogą. Arba, jei tingiu aiškinti, pasakau, kad nedarau, nes dauguma jogą klaidingai suvokia tik kaip fizinius pratimus. O iš tiesų tai gerokai daugiau ir giliau… Baigiau kursą jogos institute Mumbajuje, vėliau kitą kursą Sampoorna jogos mokykloje, dirbau jogos instruktore, metus keliavau po Indiją lankydama vietinius ašramus, medituodavau, dažnai skaitau dvasinę literatūrą. Dabar bandau pažinti Havajus per hulą. O dar mano viena geriausių draugių yra koučerė, einanti šamanizmo keliu. Ar jau nušvitau? Nepanašu. Bet natūralu, kad tai turi įtakos mano gyvenimui. Taigi.
ĮVAIRŪS DALYKAI, KURIŲ IŠMOKAU IŠ DVASINIŲ PRAKTIKŲ IR PRITAIKIAU KASDIENYBĖJE:
(eilės tvarka nesvarbi, rašau kaip šauna į galvą)
1. Nemeluoti. Tiesa yra vienas pagrindinių jogos principų. Pirmiausiai nemeluoju sau. Ir stengiuosi nemeluoti niekada (išskyrus apie Kalėdų senį vaikams), net smulkmenose. Tai įgalina ir išlaisvina. Stengiuosi neperdėti nieko pasakodama draugėms istorijas, tiksliai sakyti skaičius, pvz, ne “šimtą kartų tau skambinau”, o “tris kartus tau skambinau”. Taip elgdamasi, kai pavyksta (o pavyksta ne visada) jaučiuosi gyvendama tiesoje pačia savo esme. Geras, išlaisvinantis jausmas, nors tai ne visada lengva, ypač santykiuose, kai reikia pasakyti draugei ką iš tiesų galvoju, nors žinau, kad jai tai nepatiks. Arba mamai, kai sustabdau save ir užuot sakiusi “neturėjau laiko” prisipažįstu, kad tingėjau kalbėti… Ir t.t.
2. Negeriu nei labai šalto nei karšto vandens (ir kitų gėrimų).
3. Stengiuosi laikytis “statau katedrą” požiūrio. Ir WC šveisdama, ir vaikus augindama ir IG reklamas kurdama ir parkingą huloje reguliuodama.
4. Karma joga - tarnystė kitiems. Šiuo metu mano joga yra buvimas gera mama. Esu emocijų kempinė ir atrama savo vaikams ir vyrui. Namų tvarkytoja. Norėčiau daugiau energijos skirti ir labdarai, deja, čia mano pastangos dabar minimalios.
5. Mano kūnas - mano šventovė. Valgau su saiku, žiūriu, ką ant savęs tepu, kokį turinį vartoju. Kiek miegu. Gerbiu savo kūną ir psichinę sveikatą ir čia renkuosi vidurio kelią, vengiu kraštutinumų.
6. Nevalgau mėsos.
7. Suvokiu, kaip svarbu yra atidaryti ir uždaryti ritualinę erdvę. Hulos praktikoje tam skirtos skirtingos giesmės. Pvz., neseniai ėjau į Afrikos būgnų praktiką ir ten mane tiesiog išnešė, atrodė, kad kažkokios čiakros atsivėrė. Bet mes baigėmė būgnyti be jokio ritualo, be jokio uždarymo, tiesiog pyst ir viskas. Jaučiausi lyg nuoga, įdirginta, porą valandų vaikščiojau su kažinkokiais atvertais kanalais ir nežinojau kur dėtis. Tada darsyk įsitikinau, kokie svarbūs tie atidarymo ir uždarymo aktai.
8. Ritualai kasdienybėje. Pavyzdžiui, pasikloti lovą; ryte šluoju miegamojo grindis ir tik tada uždegu smilkalą. Jogos kilimėlį tiesiu tik ant švarių grindų. Dovanas išpakuoju tik susitvarkiusi kambarį ir paruošusi joms erdvę. Stengiuosi, kad namie būtų šviežių gėlių. Vyras mūsų santykių pradžioje matydamas, kaip įrenginėju namus ir jų erdves sakė, kad bandau sukurti Sanctuary House. Tikrai taip. Vakarais mėgstu uždegti žvakes. Tai čia prie to paties jau ne tik ritualai, bet ir jogiška švara prisiplaka.
9. Dėkingumas. Skamba banaliai, bet kasdien bet kartą stabteliu akimirkoje ir padėkoju Visatai už viską. Net kai viskas atrodo sunku ir šūdina, primenu sau, kad iš esmės esu laiminga ir apdovanota.
10. It’s the ego who wants to be egoless. Aiškiai šitai suvokiu ir nuolat sau primenu. Suprantu, kada noriu dėmesio. Kada noriu pagyrų. Kada puikuojuosi savo dvasingumu. Ir kad tai - tik ego žaidimai.
11. Nereikia žeminti kitų norint pakelti save aukščiau. Angliškai skamba geriau: “You don’t need to bring others down in order to lift yourself up.” Osha man šitą neseniai pasakė.
12. Stengiuosi palaikyti ryšį su savo vidiniu vaiku. Kartais pavyksta ir pamatyti jį kituose žmonėse. Tada būnu jiems atlaidesnė.
13. Visi esame mirę. Šitaip pagalvojau spalį taksi važiuodama per Kauną. Pamačiau kažkokius du vyrus besikalbančius Žaliakalnyje. Jiedu stovėjo prie atviros automobilio bagažinės. Žiūrėjau į juos akimis tartum po šimto metų, lyg jie jau būtų Kauno preitis, romantiška istorija, spalvota nuotrauka - vintažas. Suvokiau, kad ir aš būsiu tos istorijos dalis, esu. Įsivaizduojant dabartį lyg iš praeities kylantį filmą ūmai viskas pasirodė mažiau reikšminga. Ir tuo pačiu labiau reikšminga. Lyg būčiau aktorė, atliekantį vaidmenį filme. Nesvarbu, kas tame filme įvyks. Svarbu išjausti viską, taip, tarsi ne vaidinčiau, o gyvenčiau.
Toks random, bet tikiuosi, kad laikui bėgant šį sąrašą vis tęsiu.
Su meile,
Vaiva
P.S. čia kelios foto iš mano kelionių po Indiją, visiškai random nes savo kompe neturiu tos programos, kur galima vartyti foto ir reikia jas atidarinėto po vieną, tai sunku buvo surasti (:
