Indija. Šiai šaliai galima pritaikyti daugelį įvairiausių epitetų – nuo gražiausių iki pikčiausių. Kiekvienam keliautojui ji atsiveria savaip. Indija dažnai mistifikuojama, aukštinama arba demonizuojamas. Žmonės kalba, kad tiems, kurie ten nuvažiavo, kažkas atsitinka. Vieni ten keliauja ieškoti prasmės, kiti rinkti nuotraukų savo feisbuko kolekcijai, ir vieni, ir kiti kartais grįžta susiraukę – „ten nešvaru...“, o kartais – susirgę šia šalimi visam gyvenimui.
 
Vaiva Rykštaitė šiame neįtikėtiname krašte matė ir tradicinį, amžių glūdumas menantį kraštą, ir ties pamišimo ar nušvitimo riba atsidūrusius vakariečius. Ji lankėsi madingiausiuose Mumbajaus baruose ir garsiausiose šventyklose, ragavo Bolivudo aktorės darbo ir praktikuodama jogą ar kartodama šventas mantras braukė džiaugsmo ašaras, išmėgino įvairias alternatyvinės medicinos atšakas, gydėsi už pasakišką kainą įsigytu lydytu sviestu, nėrė į ezoteriką, žavėjosi sitaro melodijom ir vėl grįžusi prie jogos juto bundančią Kundalini jėgą. Išmaišė visą šalį – nuo prieskoniais bei ajurvedos aliejais kvepiančio Trivandrumo iki „Mėnulio žemės“ Ladake – ir visur keliavo viena.
„Kloju viską, kaip buvo, dabar jau neteisdama nei jų, nei savęs, bet nieko neslėpdama – nei savo naivaus ribotumo, nei patirtų priekabių ir stebuklų. Kartais tai gyvas pasakojimas su dialogais, jaustukais ir ištiktukais, nejučia virstantis į dienoraščio lapą, kuriame dienos pabaigoje dar prisegamas laiškas mamai: „Linkėjimai iš Indijos, man viskas gerai“, kartais tai sapnas, meditacija, esė, kurių visų vienas tikslas – veiksmažodžių kratalynėje, traukinių dardėjime ir prisipažinimuose „atėjau, pamačiau, įsimylėjau“ lyg šilkinio sario sluoksnius nurengus žioplą turistę savyje rasti romantikę idealistę, po šios rūbais – išpuikusią avantiūristę, vakarietę, voro neišsigandusią bailę, jogę, cinikę, kol nukritus visiems apdarams tenka išmokti tiesiog būti ir matyti viską kaip yra, bet neapsigauti Baltistano regione išgirdus vieną gentį tariant beveik lietuviškus žodžius. Jeigu žinočiau, kodėl ten ruošiuosi sugrįžti jau septintą kartą, man būtų nereikėję rašyti šios knygos.“
 
Vaiva Rykštaitė