Iš vaikystės Marijai buvo lengviausia prisiminti senelius – pas juos praleidusi begalę savaitgalių ir daug vasaros dienų. Ilgaamžis Marijos senelis Antanas išsaugojo stiprią sveikatą, gerą išvaizdą ir sąlyginai aštrų protą. Antanas augino bites ir balandžius, mėgo sėdėti ant paties suręsto ir geltonai nudažyto suoliuko kieme ir tiesiog stebėti savo augintinius. Nuo staliaus darbų jo rankų pirštai buvo susirietę, vieni mažiau, kiti labiau, todėl rankas dažnai laikydavo sugniaužęs į kumščius arba sukryžiavęs ant krūtinės. Marija vaikystėje vis bandydavo ištiesinti senelio pirštus. Antrajame namo aukšte Antanas Marijai džiovindavo paties pririnktų lazdyno riešutų – saulės atokaitoje jie susiraukšlėdavo ir būdavo nepaprastai saldūs. Vakarais, prieš užmiegant, senelis Marijai skaitė ne pasakas, o pasakojo istorijas is savo gyvenimo – kaip kasryt į laukus gindavo gyvulius ir pietums kirsdavo miške prisirinktų riešutų. Senelis Marijai nėkart neužsiminė apie savo tėvus, tarytum jie būtų neliečiamieji, verti didžios pagarbos. Nors po ta išdidžia pagarba, tarsi po perregimu šydu, visada slėpdavosi baimė. Noras pasakyti daugiau, bet iškart suvaldomas, kad nevirstų geiduliu, nuodėminga mintimi. Tik žvilgsnis sustingdavo kažkur sienoje ar didelėje medinėje spintoje, kurioje tvarkingai sulankstyti gulėdavo marškiniai. Ką iš tiesų Marijos senelis jautė ir kuo nedrįsdavo pasidalinti? Kiek Marija žinojo, jos prosenelė mirė anksti ir šeimoje atsirado kita moteris – pamotė. Gal ji prisakė duoti tylos įžadus ir niekada niekam nieko nepasakoti? Tarsi to gyvenimo net nebūtų...
<...>
Diena darbe buvo baisi: pagrindinis įmonės klientas kelis kartus klykė iš telefono ragelio dėl d i d ž i u l ė s ir n e p a t a i s o m o s Dragano klaidos; vadovas išvažiavo pasivažinėti savo nauju Lamborgini iki kito trečiadienio, palikęs Draganą atsakingą už įmonės veiklą; o vienas iš tiekėjų nusprendė, kad vakar sulygta ir kliento jau patvirtinta kaina Draganui prisisapnavo. Galva ūžė kaip bičių avilys, skrandyje grūmėsi keli slibinai, akys pulsavo karščiu. Dar likusios kelios valandos iki Marijos darbo dienos pabaigos, nepilna valanda jos kelionei iš miesto centro namo, kelios minutės pėsčiomis nuo autobusų stotelės iki namų durų... Draganas norėjo užsimerkti, kietai įmigti ir prabusti rytoj, poryt ar kitą mėnesį – bet kada, kai viskas atrodys pataisoma, paprasčiau, geriau. Norėjosi padaryti skylutę galvoje ir ištekinti perteklines mintis. Kaip kompiuterio mąstymas pagerėja atsikračius nereikalingų bylų, taip iš žmogaus atminties būtų gerai periodiškai ištrinti visas šiukšles (jeigu taip galima vadinti prisiminimus) arba bent jau perkelti jas ten, kur būtų visos kartu ir sunkiai pasiekiamos. Pasigirdo balsaspynės pypsėjimas – Marija į laukujų durų ekraną suvedė namų kodą. Negi taip greit prabėgo 3 valandos? Draganas jautėsi dar labiau pavargęs negu tik grįžus namo po darbo. Sunkiai pakilęs nuo sofos, priėjo prie durų, pasuko raktą spynoje ir pasitiko Mariją. Marija atrodė pavargusi, sumišusi, šypsojosi, bet aiškiai prisiverčiamai.
- Laukiuosi, - vos spėjusi įžengti pro duris, ištarė Marija. – Per pietus buvau pas gydytoją, po 8 mėnesių turėsime kūdikį.
- Chmmm... – sumurmėjo Draganas.
Nekenčiu savo darbo. Nesu tikras, ar kitą mėnesį gausiu atlyginimą. Gyvename mažame bute vos sutalpindami abiejų daiktus. Neturime namo. Neturime vaikų kambario. Aš nepasiruošęs. Ar Marija mirs?
<...>
Vaistininkė kiekvieną kartą klausia, ar Ema yra sutrumpinta Emilija. Kiekvieną kartą reiškia, kad klausimas nuskambėjo ne vieną, o daug kartų, ir Marijos kantrybė jau išseko. Kaip sakydavo Marijos kolega Skirmantas, "vienas kartas - atsitiktinumas, antras kartas - klaida, o trečias - sistema". Jeigu klausimą "Ar Ema nuo Emilijos?" Marija išgirs dar kartą, atkirs, kad dukros vardas yra Barbora. Tegu vaistininkė laužo galvą, ar čia tik ne jos atmintis streikuoja. Reikia tik nepamiršti įspėti vyro, nes kamantinėjami abu.
<...>
Emai dygsta keturioliktas dantukas. Kalasi kaip saulės nelepinamas gėlės daigelis – lėtai, neužtikrintai, tarsi nuolat abejodamas, ar verta. Keistas padaras tas žmogus - per pirmus gyvenimo metus užsiaugina vieną komplektą dantų, po kelių metų juos visus pameta ir susikrauna antrą, bet šikart - jau visam gyvenimui. O kodėl negalėtume savo dantų tokiu principu atnaujinti ir toliau, pavyzdžiui, kas dešimt metų? Toks įspūdis, kad kažkas nusprendė, jog tik vaikas gali sau leisti vaikščioti su nevienodo ilgio dantimis arba visai be jų. Jeigu tau nebe dešimt, o šypsena dėl kokių nors nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių staiga tapo skylėta, žmonių akimis ir suvokimu, tavo intelektas irgi praretėjo. Marijai buvo labai apmaudu, kad ištraukto priekinio danties vietoje tuojau pat, kaip koks nudepiliuotas plaukas, nepradėjo stiebtis jo dubleris... Teko įsukti geležinį. Kažin, ar oro uoste, eidama per patikrinimo vartelius, pypsės.
<...>
Septinta karantino savaitė. Pirmosiomis Marija draugei gyrėsi, kaip smagu, kad galima drauge būti namuose, kad nesupranta žmonių, kurie iškart pradėjo pyktis, kai teko tarp keturių sienų užsidaryti – jie ką, kalbėtis nepratę, vienas kito mylėti nemoka? Chmmm... Marija buvo įpratusi kasdien skubėti ir todėl visada turėjo pasiteisinimą, kodėl nuvargsta. Dabar to skubėjimo tarsi ir neliko, nereikia ryte budinti vaiko, gaminti pusryčių, paskubomis išgerti kavą ir sėsti už vairo, o tada net stovint kamštyje skubėti iš jo išvažiuoti, skaičiuoti minutes, kiek vėluos, ko nespės. Dabar gali net atsikelti kiekvieną rytą skirtingai, gali rinktis – bet vis tiek negerai, nes, pavyzdžiui, atsibunda paskutinė ir užtinka dvi alkanas (be savo pačios) burnas, laukiančias pusryčių. Nors ne, iš tiesų ta paskutinioji praverta burna labiausiai ir alkana, įsižeidusi, kad nėra pasiruošusių ją pamaitinti... Kiek daug visokių minčių lenda į galvą ir veržiasi pro burną, kai nuolat yra matoma, tokia available. Net jeigu niekas jos nestebi, vis tiek jaučiasi tarsi po padidinamuoju stiklu. Ir tikrai negalvoja, kad per jį matosi kažkas balta ir pūkuota. Pati įsivaizduoja, jog viskas, kas gerai matoma išorėje – spuogai, neplauti plaukai, neišrauti plaukeliai, nelygi oda, nauja dėmė, nauja raukšlė, naujas įdubimas – kitiems pro jų lupas virsta mažų mažiausiai monstru. Praktiškai vaikščiojantis korona, nereikia nei iš namų išeiti jo ieškoti – įeina kiekvieną rytą į svetainę pats.
<...>
Už lango – pavasaris. Paukščiai čiulba įvairiausias melodijas, tarsi varžytųsi. Skimbčioja metaliniai lauko darbų įrankiai – gal iškrito iš rankų, gal nebijant sudaužyti tiesiog buvo numesti ant grindinio. Kas kelias minutes keliu nurieda miesto autobusas. Dangus toks didelis ir mėlynas, kad nepalieka vietos kitoms spalvoms. Būna dienų, kai pakėlęs akis į dangų aiškiai supranti, kokioje apvalioje planetoje gyvename. Tarsi kažkas paėmė skriestuvą ir virš galvos apsuko ratą. Štai, čia tavo planetariumas.
<...>
Marija nesuprasdavo, kaip viename žmoguje gali tilpti dvi tokios priešingos esybės – itin nuožmus, save įsimylėjęs liūtas, kuris daug mieliau tik miegotų ir valgytų ir nuolankiai leistų kitiems apie jį šokinėti, juo žavėtis, jį dievinti, ir baikštus, mažas, silpnas žvėriukas, kuris bijo savo šešėlio, išsigąsta savo balso, todėl mielai apsimeta, kad jo tiesiog nėra. Vienas mėgsta staugti, o kitas – bliauti; tiesa, abu stengiasi valdytis ir abiem vienodai gėda, kai audra praeina. Vienas eina kaip tankas, kaip visa griaunanti jėga, aštriais dantimis be atodairos plėšanti į gabalus. Kitas baugščiai dairosi, ar tik neartėja kokia grėsmė, laukia leidimo pajudėti, kvėpuoti, pasisakyti, o jį gavęs – svarsto, kaip minkščiau vata apvyniojus, medumi patepus. Kartais jiedu kūnais suauga, ir tampa nebeaišku, kur kuris prasideda ir kur – baigiasi. Persimaino jų norai ir užmojai, jų aistros ir galimybės... Ar gali ką išgąsdinti riaumojantis žvėriukas? Ar daug kas patikės pažadu, kad nereikia bijoti ir galima paliesti, nes šis liūtas – labai švelnus? Marija buvo tikra, kad nenorėtų iš šono pažiūrėti, kaip tos bangos ritasi per jos kasdienybę, nes jausdavo, kaip jos ją ridena, tarsi mažą akmenėlį, kuris vos išsausėjęs saulės šviesoje vėl panardinamas į gilų vandenį ir trinamas į kitus, daug didesnius pakeleivius. Ar tai reiškia, kad Marija kasdien mažėja, nors jos kampai ir gludnesni, forma dailesnė?
<...>
Marija manė, kad žmonės nustoja vaikščioję ir kalbėję per miegą, kai suauga. Pasirodo, ne visi. Yra tokių, kurie ir perkopę trisdešimt ryte randa apšviestas visas namų erdves, o kartais naktimis net veda telekonferencijas, pasitaiko, dar ir užsienio kalba. Kaip turėtų jausti jų šeimos nariai?
Teksto autorė Donata Raos apie save:
"Esu mama, žmona, menininkė, svajotoja, ieškotoja. Žinau, kad vieną dieną parašysiu knygą. Bet tik neseniai supratau, kad tam, kad įgyvendinčiau šitą svajonę, turiu ne tik apie tai galvoti, bet ir pradėti rašyti. "
Ją pasiekti galite donata.raos@gmail.com