Esu kartos, kuri, kaip mėgstama sakyti, išaugo kieme - be interneto ir kompiuterių, be socialinių tinklų.
Pasigirkim - nebuvo jokių GĮP - gyvenimo įgūdžių pamokų, ir va - išaugom. Tvirti, sveiki ir darbštūs. Ir problemas mes puikiai išsispręsdavom. Kiemo mokykla, taip sakant.
Tik kai dabar mūsų keturmetis vaikas, rodydamas į tarpukojį paklausia “kas čia” - nuraustam, nepatogiai pasimuistom, dar blogiau - pradedam kikenti... Aj, ateis laikas - vaikas pasiguglins.
Mūsų GĮP būdavo tėvų leptelėjimas “tik vaikų neprisidaryk”, kai išbėgdavom kur su draugais. Dar labai populiarus bajeris būdavo “bjot značit liubit”. O močiutė vis meldėsi: “Kad tik neliktum senmerge, kad tik ištekėtum”. Tai tokie gyvenimo įgūdžių pamokymai.
Tada mes išeidavom į mokyklą ar būrelius, kur storas, akiniuotas ar dar kiek kitoks būdavo išjuoktas, atstumtas. šiandien tai - patyčios. Tada - nu gavo nes ryžas! Negalėjai skųstis, tai arba stengeisi neužkliūti, arba tyčiotis iš kito, kad pats mažiau gautum.
Taip išspręsdavom problemą.
Kai piešimo būrely mokytojas man glostydavo nugarą, lėtai, nuo viršaus iki pat apačios, jausdavausi baisiai, tiesiog surakindavo. Šiandien tai - priekabiavimas. Baisu! Šlykštu! Nusikalstama! O tada - nekaltas mokytojo patapšnojimas, gal net pripažinimas. Jaučiausi labai blogai, o kodėl - nesupratau. Pradėjau į būrelį nebevaikščioti. Vietoje piešimo pamokų slankiodavau mieste, o tėvams pasisakyti nedrįsau.
Taip išsprendžiau problemą.
Apie seksą irgi patys sužinojom - filmuose ir serialuose. Tiesa, intymesnėse filmų scenose reikėdavo nusisukt - tėvai liepdavo. Kai ką aptardavome su draugėmis - pasidalindavome tuo, ką nugirsdavome ar perskaitydavome. Viena mano mokytoja organizuodavo pamokėles mergaitėms. Be jokių ministerijos programų - savo iniciatyva. Tai buvo tikra atgaiva - galėdavome užduoti klausimus apie seksą, mėnesines ir kitus rūpimus “nepatogius” klausimus.
Tai va taip mes išaugom...ir dabar auginam savo vaikus. Džiaugiuosi, kad su naująja karta kalbamasi apie viską ir daug atviriau. Skaičiau, kad yra tėvų, besipiktinančių GĮP, nes “labai daug bus kalbama apie smurtą ir patyčias, ir tik truputį apie meilę”. Guess what, tėveliai - vaikas, išėjęs iš namų ne į kvepiančią žalią pievelę patenka. Jis daug dažniau susiduria su patyčiomis ir jaučiasi nesuprastas, nei patiria artimojo meilę ir supratingumą.
Kalbėti, kalbėti ir dar kartą kalbėti. Apie viską. Kad vaikas nebijotų pačių nepatogiausių temų, kad žinotų kas yra nederamas elgesys, atpažintų ne tik fizinį, bet ir emocinį smurtą, kad nebijotų jausti ir pasisakyti.
Kol jo nesutraumavo koks nors narcizas ar nugaros glostytojas.
Ačiū
Berta Didikė
Instagram @mokausi_gyventi
