Laukiu čia jau dvidešimt minučių ir niekas nevyksta. Atsidūstu. Pasitrinu smilkinius pirštų galais. Jaučiu kaip tvinkčioja kaklas. Nejučiomis žvilgteliu per priekinį stiklą - tiesiai priešais mane tipena juodas katinas. To dar betrūko. - Och tu paškustva juodas!- rikteliu. Tas, lyg išgirdęs, atsisuka, tingiai pasižiūri į mano pusę, viksteli uodegos galiuką ir ramiai tapnoja toliau. Ką aš iš viso čia darau? Tai buvo bloga mintis. Labai bloga.
Tuo metu atsidaro keleivio durelės ir į vidų ropščiasi apvalokas mano amžiaus vyras. Jaučiu kaip nuo jo judesių siūbuoja visas automobilis.
- Nori pačiulpti?- klausia. Nuo jo trenkia alkoholiu, sumišusiu su stiprios cigaretės dūmais. - Turiu savo,- atstumiu jo siūlomas mėtines pastiles ir užvedu variklį. - Kaip nori. Įdėsiu tau tada,- ir man net nespėjus užprotestuoti, meta pravirą pakelį į mano tarp sėdynių įspraustą rankinę. - Ką tu... - Skanūs,- juokiasi.- Pamatysi, dar prireiks.
Iš susierzinimo pakeliu antakius. Vožčiau anam, tik kad abi rankos ant vairo. Irmantas pasimuisto sėdynėje. - Tai kaip... - Nekalbėk tik, nes dvoki kaip antikinis drakonas,- pertraukiu. - Santykinis?- garsiai nusijuokia.
Stipriau įsikimbu į vairą. Jeigu taip ir toliau, tai ne tik langus migla užtrauks, o ir mano smegenis. - Tiesiog nekalbėk,- sakau kaip galėdama ramiau.
Irmantas tik prunkšteli.
Tas atstumas, kurį turiu nuvažiuoti, dabar atrodo toks ilgas. Nors iš tiesų tai tik keli kilometrai. Tik keli kilometrai - raminau save čia važiuodama. Tačiau dabar tai atrodo kaip Sizifo darbas. Pasirodo, tyloje būti dar sunkiau. Velniava. Paspaudžiu greičio pedalą, nors žinau, jog pernelyg nepadės. Jeigu čia pasuksiu į dešinę, galbūt nukirsime kampą. - Čia nevažiuok. Čia būna kamščiai,- vos man nuspaudus posūkio rankenėlę, prabunda drakonas.
Piktu mostu išjungiu posūkį ir toliau važiuoju tiesiai. - Ko tokia pikta?- klausia.- Ar kas atsitiko? Papurtau galvą. - Dar nežinau.
Dabar suprantu dėl ko čia taip tylu! Negroja muzika. Keista. Man nebūdinga. Siekiu mygtuko lyg palaimingo išsigelbėjimo. - Ne, ne ne!- sudejuoja Irmantas.- Galvą skauda...
Ką gi. Reiškia, teks išbūti su tuo kaip yra.
Kažkaip viskas ne taip, kaip galvojau. Jausmas visai ne tas. Kažkoks svetimas. Nors yra ir kažko pažįstamo, tik neužčiuopiu. Kažkokia detalė. Lyg prabėgtų pro akis, o aš nespėju jos pagauti. - Suk čia,- mosteli dešinėn. - Gerai,- automatiškai atsakau. Ir kas manyje taip kirba? Lyg plaukas, užlindęs už apykaklės. Supranti, kad tai tavo, tačiau vis tiek erzina. - Kas čia per blokada?- tvoksteli pragaro kvapas.
Prisimerkiu. Priekyje šiokia tokia spūstis. Panašu, jog policijos reidas. - Geriau reikėjo važiuoti anuo keliu,- sumurmu.
Trys pareigūnai paeiliui stabdo automobilius. Kažką trumpai pasako vairuotojams ir tie nuvažiuoja. Ne... Su kai kuriais užtrunka ilgiau. Norėčiau to trumpojo varianto. Arba dar geriau būtų pavirsti nematoma.
Dar vienas pareigūnas sėdi automobilyje, galvą nuleidęs į kažką, ko aš nematau. Tuo metu rankinėje suskamba telefonas. Automatiniu judesiu pridedu pirštą prie dešinės ausies, tačiau savo nusivylimui suprantu, kad belaidės ausinės liko namie. Kad jas kur galas. Sustoju automobilių eilėje ir nervingai kišu ranką į rankinę, norėdama pažiūrėti kas skambina. Kol apgraibomis, akis įbedusi į priešais vos vos judančią vilkstinę, bandau sužvejoti telefoną, pajuntu kaip išbyra pastilės. - Ot velnias!
Nutrenkiu rankinę sau ant kelių ir bandau sugriebti išbyrėjusius ledinukus. Telefonas nutyla. Du nulis ne mano naudai.
Metu piktą žvilgsnį į Irmantą. Noriu ką nors bjauraus sušnypšti, tik tuo metu prie mūsų prieina pareigūnas. Atidarau langą ir toliau uoliai knisu rankinės turinį. - Laba diena. Kelių policija. - Taip, laba diena, aha,- žiūriu į jį, tada į rankinę, vėl į jį. - Ieškot kažko?- klausia. - Taip. Gero vyro,- išpyškinu. - Pas jus automobilyje yra vyras,- atsako visai nepasimesdamas. - Pas jus irgi! Ar nuo to jūsų gyvenimas pasisuko geresne linkme? - Vartojot alkoholį?- klausia rimtu balsu. Atsakome duetu: - Ne,- purtau galvą. - Taip!
Ir iš kur tiek atvirumo? Pareigūnas palinksta arčiau manęs. - Jūs man įtartina. - Visai ne,- purtau galvą.- Aš nepriekaištingos reputacijos.
Anas atsitraukia. Matyt įtikinau. - Sustokite kelkraštyje. Pūsim į alkotesterį,- ranka parodo kryptį.
Irmantas pasimuisto sėdynėje. - Ot šūdas!- šūkteliu, langui dar nespėjus iki galo užsiverti. - Baik! Nori, kad mus uždarytų?! - Tai tas juodas dėl visko kaltas,- sakau, stengdamasi siaurokame kelyje sustoti kuo dešiniau. - Kas juodas? - Katinas. - Koks katinas? - Kieme!- užverčiu akis ir įjungiu avarinį signalą.- Perėjo man skersai kelią, lėtai ir išdidžiai, kaip koks džigitas... per haremą.
Irmantas pasikaso skruostą. - Toks su baltom lapkėm ir antkakliu? Tai mano buvusios žmonos!- juokiasi.
Suraukiu kaktą. - Jau prieš tai sakiau sau, daugiau neturėti su tavim jokių reikalų,- papurtau galvą. Kažkas pabeldžia į langą. Visgi pareigūnas tikrai grįžo su alkotesteriu. - Apžiojam vamzdelį ir pučiam. Mano lūpos paklusniai priglunda prie balto plastiko. - Normaliai apžiojam.
Ir kas čia iš viso per diena??? - Pučiam, pučiam, pučiam, pučiam... dar... gerai. Pasižiūri į ekraną. Neatrodo patenkintas. - Dar kartą. - Ką?- krankteliu pasimetusi. - Dar kartą pučiam.
Užmušiu tą katiną. Rimtai. Atsirūgs jam tas kreivas žvilgsnis. Pypteli alkotesteris ir šį kartą pareigūnas atsuka ekranėlį į mane. Nulis.
- Važiuokit,- ištaria ir nueina.
- Nuo kada tu prietaringa?- vėl pasimuisto Irmantas ir nusiviepia kreiva šypsenėle.- Prisimenu kaip mėgai jogurtus su juoduoju katinu. Ypač su agrastais. Visus metus tau juos pirkdavau ir nenusibodo,- nusijuokia.- O dabar mėgsti? - Dievaži, pažiūrėk į mane! Ar aš atrodau taip, lyg be saiko ryčiau cukrumi prifarširuotus jogurtus? - Hmmm... - Nevalgau cukraus,- skubiai sakau, kad tik nustotų į mane žiūrėjęs. - Panašu, kad iš vis nevalgai... nieko,- pasimuisto.- Tavo svoris turbūt man perėjo,- sukikena. - Sakai, čia tokia karma?- išspjaunu.
Priekyje užsidega raudonas šviesoforo signalas. Mielai nestočiau, tačiau pareigūnų dėmesio man jau gana. Apskritai gana dėmesio. Noriu namo. Dabar. Jaučiu kaip viduje kyla banga. Jeigu neapsivemsiu, tai... - Tai tu gėrei su buvusia žmona?- ištariu pati sau netikėtai. - Nu.
Jaučiu kaip manyje lyg koks jungiklis pasispaudžia. Pokšteli šviesa, tokia ryški ir netikėta. Nelaukta. Nenorėta. Tokia skausminga. Iki aštrumo. Iki pat gelmių sminganti šviesa. - Jūs su žmona turėjote juodą katiną?- sušnabždu.- Bet kodėl... juodą... Juk tai mes... Užsikertu. Iš kur visa tai? Kažkas aštraus kyla mano stemple aukštyn. Akis akimirką aptraukia migla. Stipriau suspaudžiu vairą.Koks skirtumas. Dabar tai nieko nereiškia.
- Mes du juodi katinai, saulės įkaitintais kūnais... ,- atsklinda balsas.- Mus sukūrė naktis, dvi sielas, du kūnus... Jaučiu kaip prieš mano valią iš plaučių išeina visas oras. Stengiuosi kvėpuoti, tačiau kūnas tam priešinasi. Turėčiau sustoti. Dabar!
- Mes lyg buvom sutarę... ,- šnypščiu.- Kad tu patylėsi.
Pajuntu kaip atsipalaiduoja diafragma.
- Gal tavo ausys šikynėje?- sakau garsiau.- Kai atsisėdi, tampi kurčias? Irmantas perbraukia delnais sau per ausis. - Sakydavai, kad mano ausys gražios. - Klausyk, aš ištekėjus,- spjaunu. - Rimtai?- pasisuka į mane kiek leidžia saugos diržas ir jo dabartinio kūno gabaritai.- Facebooke nerašo. - Būtent!- atšaunu.- Kad tokie stalkeriai kaip tu... Baltas mersedesas persirikiuoja priversdamas mane staigiai stabdyti. - Ožys! Jaučiu kaip tirpsta kojos. Ar prisėdau kokį nervą? Irmantas vėl ieško geresnės padėties savo sėdynėje. - Ar tu ant žirnių miegojai?- švokšteliu, net nepažvelgdama į jo pusę. - Panašu, jog ant grindų,- tyliai sako.- O kiek laiko... ,- persibraukia delnu per kaktą.- Tu vedusi? - Moterys neveda,- teškiu atsainiai.
Kaip norėčiau jį išmesti. Tiesiog dabar. Atidaryti dureles ir išstumti. Išspirti lauk. Kaip kokį svetimkūnį. Kaip pūlinį, kuris vis erzina ir niekaip nepratrūksta. - Nerašinėk man daugiau,- sakau jau tyliau. - Aš nerašinėju. Tu man rašinėji. - Aš nerašinėju! - Tai kaip tada gavosi, kad mes abu dabar čia?- susideda rankas ant kelių. - Nežinau. Jaučiuosi visiškai be jėgų. Ištižusi. Lyg pasenusi malta mėsa. Viskas čia pasenę. Ir seniai pašvinkę. Tai štai ką stengiuosi išvemti. Senienas.
- Klausyk. Sustosiu degalinėje kuro, o tu gali nuo čia pareiti,- sakau paskubomis. Irmantas atsisuka į mane, tačiau nieko nepasako. Sustoju prie kolonėlės ir užgesinu variklį. - Žinau, kad tu užimta, bet gal galėtume susitikti kada... ,- sako atsargiai.- Kavos. Kai aš būsiu laisvas.
Metu į jį surauktą žvilgsnį. - Nuo 1991- ųjų mes visi laisvi,- paskubomis atsisegu saugos diržą ir lipu lauk. Apeinu automobilį iš galo ir atrakinu kuro baką. Jau ruošiuosi imti degalų pistoletą, kai iš automobilio pagaliau išsiridena Irmantas. - Aš vis prisimenu mus... - Užsidaryk patefoną kol ne vėlu,- čiumpu pistoletą ir grūdu į bako angą. - Ne tą... - Jūsų kelionės tikslas yra dešinėje, už šimto metrų,- beriu nesiklausydama jo.- Įsivaizduojamas tablo ant mano stogo užgeso, taksometras buvo neįjungtas. Vsio. O dabar - vizgink,- mosteliu laisva ranka.
Irmantas pasisukioja, lyg nedrįsdamas kažką sakyti. Nežiūriu į jį. Tada uždaro dureles ir nueina. Mano rankoje klakteli kuro pistoletas, pranešdamas, kad bakas pilnas. Paspaudžiu rankenėlę dar kartą. Vėl tik truktelėjimas. Jaučiu kaip dreba jį laikanti ranka. Paspaudžiu dar kelis kartus, tačiau kuras nebėga. Taip. Pilnas. Visiškai. O ten, kur pilna, jau nieko nebeįkiši. Aukso žodžiai.
Trenkiu pistoletą į vietą, užrakinu bako dangtelį ir atsiremiu nugara į atomobilį. Pašnairuoju ton pusėn, kur nuėjo Irmantas, tačiau jo nematyti. Na ir gerai. Nieko ir nebuvo. Visai. Tarp mūsų nieko nebuvo. Vos metai. Kas čia ypatingo? Tik metai.
- Juodojo katino metai, blemba,- išspjaunu žodžius tarsi bjaurų, pasenusį maistą. Išsitraukiu iš piniginės banko koretelę ir einu į degalinę. - Duokite man dar balto vyno,- išpyškinu kasininkei. - Alkoholio neturime,- atsako rimtu balsu. - Ta prasme? - Draudžiama. - Pseudo laisvė,- šnypščiu.- Kad padorus žmogus negali nė prisigerti.
Šone pasigirsta kikenimas.
- Ko pikta?- klausia vyriškas balsas, tačiau neatsisuku. - Juodas katinas,- pamosuoju kortele ore, lyg vaizduodama žingsnius.- Perėjo per kelią. Priglaudžiu kortelę prie skaitytuvo ir žirglioju laukan. Jaučiu kaip įsitempiu, o galvoje skamba su niekuo nesupainiojami žodžiai.
Mes du juodi katinai, Saulės įkaitintais kūnais. Mes laukiniai, keisti padarai. Mumyse daug pavidalų tūno.
Mus sukūrė naktis. Mus - Dvi sielas, Du kūnus.
Nesakyk niekam to - Paslaptis! Su tavim savimi aš tik būnu...
Jaučiuosi taip, lyg koks debesis slinktų paskui ir niekaip negalėčiau juo atsikratyti. Atplešiu automobilio dureles, numetu kortelę ant keleivio sėdynės. Atsisėdusi čiumpu raktelį, tačiau nepataikau į spyną. Susiimu už galvos.
- Melagis. Tu melagis! Melavai man. Viską melavai,- bijau, kad vėl ims trūkti oro.- Jokie mes ne katinai buvom, o paprasčiausi besislapstantys išdavikai. Sukūrėm iliuzijų pasaulį, o aš vis laukiau kada išsiskirsi.
Rankos nuslenka ant kelių ir aš pažvelgiu pro priekinį langą. Lyg deja vu kažkas šmėkšteli mintyse, tačiau nespėju suprasti kas.
- Naktis mus sukūrė... ,- tyliai sakau.- Nė velnio. Niekas negali sukurti tokio šūdo. Tik mes patys.
Autorė apie save:
Esu Nomeda Jerochova, supervizorė ir mokymų lektorė. Rašymas mano gyvenime atsirado labai anksti, tikriausiai dar tada, kai nemokėjau rašyti. Vietoje pasakų tėvas man skaitydavo mokslines knygas. Žavėdavausi tais dalykais, kurių iš tiesų net nesuprasdavau, ir sakiau sau: Aš taip pat parašysiu knygą.
Esu mokslininkė su lakia fantazija. Gal dėl to mano tekstai yra iš dalies apie tai, kas vyksta, iš dalies apie tai, kas niekada neįvyks. Vieni, juos skaitydami galvoja, jog tai apie mane, kiti - sukuria man įsivaizduojamą tapatybę, tačiau iš dalies jie visi yra teisūs.