- Tu kur kiši rankas???
- Mama, aš tik... tik...
- Tau aiškiai buvo sakyta, kad negalima?! – rėkte išrėkia penktą mėnesį nėščia moteris.
- Bet, mama, aš tik… tik rankas...
- Kvaiša tu! Naujos kelnės!!! Tu kaip paršas! Be purvo negali! – toliau siunta moteris.
- Bet... bet... mama, tie akmenukai skendo...
- Greit namo! – jau tįsdama už parankės vos šešerių dukrą per stipriai sukąstus dantis švokščia moteris.
- Ai! Mama, skauda!! – ašarų pritvinkusiomis akimis šaukia mergaitė, kad net visas daugiabučių kiemas aidi.
- Kiek kartų sakiau tau, kad naujais drabužiais apsirengusi kieme nekištum nagų į balas?
- Mama... Mamyte! Man skauda!!!
- Tylėk tu!
- Mamyte, bet tie akmenukai skendo... – gailiai verkia mergaitė.
- Tuoj parodysiu tau, kaip skęsti tu, gavusi diržu!
1996-aisiais dar labai jaunoje, neseniai nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, buvo parduodamos iš sovietinių laikų užsilikusios, šiandien galbūt net nebegaminamos, šokinėjimo virvutės. Tokios ilgos, sunkiais, storo pilko plastiko galais. Masyvios, iš storos gumos, dažniausiai juodos. Visiškai neišvaizdžios. Niūrios net, jeigu taip galima šokinėjimo įrankius pavadinti. Jos visiškai niekuo neypatingos, tačiau vienas jų kirtis vožė panašiai kaip vergijos laikais, juodaodžius, kurie bent truputėlį nepaklūsdavo savo šeimininkams, ausdavo botagais.
Kirtis. Dar vienas. Ir dar vienas, kupinas įtūžio. Ir dar. Mergaitė, saugiuose namuose, o spiegia nesavu balsu. Ir iš baimės, ir iš skausmo susigūžusi prie tamsių plytų motyvais tapetuotos sienos. Ji jau nuo verksmo, suspaudusio visą krūtinę, nuo pat skrandžio iki gomurio, negali net įkvėpti. Ir ašarų nebėra. Tik skausmas ir begalinė baimė. Ir trupinėlis vilties, kad kada nors tai pasibaigs. Ji kūkčioja. Pradeda nevalingai žiaugčioti, o jos perbalęs, baimės perkreiptas veidukas ima po truputį įgauti lengvo melsvumo atspalvį. Vaikiškos mintys staiga ima nenorom suaugti, nors bėgioja lyg išprotėjusios neganomos avys laukuose. Už ką mama šitaip? Jai baisu. Labai. Ji norėtų mamos neapkęsti, pačiupti jos rankas ir vožtelti atgal ta gumine virve taip, kad mama suprastų, kaip nežmoniškai skauda. Vožteltų vieną kartelį ir pultų į glėbį. Ji ją myli ir nenori nuskriausti. Bet ką ji padarė tokio, jog mama ją šitaip skriaudžia? Ji net siaubingiausiuose košmaruose nematė tokių dalykų. Net per televizorių to nerodė. Myli ir muša. O kai muša, irgi myli? Ar kaip? Akmenukai gi skendo. Ji juos gelbėjo!
- Maaaam... - vos girdimai sušnabžda mergaitė ir kaip bulvių maišas šlepteli ant geltonai lakuotų medinių grindų.
Kirčiai baigėsi. Mamos veidą sustingdė baimė.
- Užmušiau??? – pirma mintis šovusi moters galvon – užmušiau! O Dieve! Liuka!!! Kelkis! Vaikeli, atsiprašau! Kelkis!
***
Ištrauka yra iš mano nedidelės apimties rankraščio, kuris buvo pradėtas prieš keletą metų su mintimi įgyvendinti dar paauglystės svajonę - parašyti savo pirmąją knygą. Pirmosios rašliavos apie pirmąją meilę ir sunkius atodūsius jai baigiantis atgulė į senas dėžes kartu su mokyklos sąsiuviniais tėvų namo palėpėje. Antras bandymas įvyko po daugiau nei dešimtmečio.
Rašyti paskatino vidiniai susipurtymai, savęs paieškos itin sunkių skyrybų metu ir demonų iš vaikystės narpliojimas bei bandymas susidraugauti su jais. Taip pat, tuo sunkiu metu naujai atrasta tema - apie suaugusius alkoholikų vaikus. O tai, manau, yra labai aktuali ir skaudi šių dienų tema daugeliui.
Liuka - mergaitė, kuria vadindavausi vaikystėje, kai paklausdavo kuo esu vardu. Nežinau, ar nemokėjau ištarti savo vardo ar jis man tiesiog nepatiko, ar Liuka jau buvau. Tad nenustebinsiu pasakydama, jog daugelyje sakinių sudėta tai, kas guli mano pačios atminty ir būna, ima ir ryškiai žybteli geriant kavą ar skaitant vaikui pasaką prieš miegą.
Liukos istorija nėra mano biografija ar vien tik mano pačios vaikystės traumų rinkinys. Tai būtų labai liūdna ir neįdomu. O ir pati nesu jau tokia visa juoda ar pilka masė :) Esu Erika. Graži moteris. Jauna mama. Padedu augti savo nuostabiam sūnui. Greitai valgysiu savo trisdešimt antrąjį gimtadienio tortą. Liuka mano galvoje gyvena kasdien. Ir ne, man nėra šizofrenija. Ir šiaip, neturiu jokios diagnozės. Liuka skatina mano sąmoningumą mano pačios gyvenime. Kas, kodėl, kaip vyko prieš ir kas, kodėl, kaip vyksta dabar. Ir šventai tikiu, jog vieną dieną Liuka apsigyvens ne tik rankraščio puslapiuose.
Su teksto autore galite susisiekti šiuo el. paštu: e.arlauskaite@gmail.com