Pernai geriausios draugės dėka priėmiau tokią mintį - jei kažkas man atrodo per brangu, tai yra mano pačios bėda. Tiesa, ši mintis šiek tiek pavojinga, todėl skubu akcentuoti kalbanti apie savivertę ir šiaip visokias šmutkes, o ne poltinę santvarką iš esmės. T.y. nemanau, kad per brangus turėtų būti maistas ar pastogė vienišai motinai ar neįgaliajam. Visuomenei būtini vadinamieji saugumo tinklai, pagaunantys krentančius į skurdo dugną. Bet šįkart aš ne apie tai.
Prisimenu, kai garsiai baisėjausi instagrame mano pamėgtos keramikės @seagoatceramics darbų kaina. Už vieną puodelį - $70?!! “Nesąmonė”, tada sakiau draugei, “kas gali šitiek mokėti už puodelį? Juk gali pyst ir sudužti, toks brangus.” Bet draugė, ne veltui koučerė, tik šypsojosi sakydama, kad man nėra ko bambėti, nes kažkas tuos sėkmingai puodelius perka. Kažkam nebaisu, jei jie suduš. O gal baisu, bet rizikuoja? Apžiūrinėjant puodelių nuotraukas gimė diskusija apie tai, kad niekas iš tiesų neturi aiškios vertės - gauname tiek, kiek patys įvertiname savo darbą. Ir rinkos kaina čia ne prie ko, nes net jeigu vidutiniškai keramikinis puodelis kainuoja, tarkime $7, visada atsiras kažkas, kas norės įsigyti ypatingą, vienetinį už $70. Tas “puodelis” šiuo atveju gali būti bet koks daiktas, neapčiuopiamas menas, arba paslauga - viskas, ką galima parduoti.
Pradėjusi kurti savo “Kaip parašyti ir išleisti knygą” video kursą ketinau jį pardavinėti už dvidešimt eurų. Bedirbant mano mintyse kaina vis kilo. Penkiasdešimt, septyniasdešimt penki, aštuoniasdešimt devyni. Galiausiai kursą nusprendžiau pardavinėti už 119 eur, tik dabar man ši suma rodosi juokingai maža, nes žinau, kad ten sudėjau ne tik dešimtis valandų darbo (pats kursas yra beveik 7-ių valandų trukmės), bet ir per dvylika metų rašymo įgytą patirtį, žinias. Baimės, kad niekas nepirks irgi neliko, nes savo kursu labai tikiu. Staiga ir į prabangius keramikinius puodelius žiūrėdama nebesiuntu, tegūžteliu pečiais - kad jie perbrangūs MAN dar nereiškia, kad jie yra per brangūs apskritai.
Prieš dešimt metų Monake su sese buvo pakviestos pas naujus pažįstamus į svečius. Jų butas buvo toks įspūdingas, kad vos įžengusi vidun išsižiojau: “Kokios lubos! O koks vaizdas per balkoną! Wow, kaip prabangiai jūs gyvenate!” Tuo metu sesė man stipriai spaudė ranką - tai buvo mūsų slaptas ženklas, kad per garsiai kalbu arba nusišneku. Ji - priešingai, iš paskutiniųjų bandė nutaisyti kuo abejingesnį veidą. Lyg mes kasdien ikrus valgytume Monako dangoraižio terasoje su vaizdu į jūrą. Tą vakarą ėmiau reflektuoti tai, kaip Lietuvoje buvome auklėjamos. Nors niekas tiesiogiai šito nesakė, egzistavo kažkoks visuotinis žinojimas, kad neva reikia neišsiduoti, jei kažkas atrodo labai prabangiai. Gėda buvo pasakyti “man per brangu”, o jei kažkas buvo tikrai brangu - tai visada kaltė tekdavo save įvertinusaim pardavėjui, o ne kažko neišgalinčiam nusipirkti pirkėjui. Juokinga, kad ši taisyklė egzistavo paralelėje su mada fotografuotis prie svetimų prabangių automobilių. O gal paauglystėje aš per daug tūsinausi su forsais? Taigi, vieną vakarą Monake pirmąkart atvirai parodžiusi, kad kažkas man rodosi prabangu, kad aš niekad nemačiau tokių plytelių ir negėriau tokio šampano, paradoksas, bet būtent tada pradėjau labiau jausti savo vertę - žmogiškąją, apskritai.
Šiandien drąsiai apie kai kuriuos dalykus sakau “Man per brangu”, akcentuodama “MAN” o ne “per brangu”. Ir už tą “man” prisiimu atsakomybę. Nes kol man per brangu mokėti $200 už veido serumą, o kažkas tokių turi pilną spintelę. Tuo tarpu aš nemirktelėjusi sumoku $5.50 už puodelį matės, kai kažkas už tokią sumą pamaitina visą šeimą. Kainos yra kontekstualios. Viskas yra reliatyvu. Aš pati įvertinu savo darbą ir sprendžiu kiek galiu mokėti už naujus batus. Sakydama “man per brangu” nesigėdiju - nes žinau savo vertę. Nors būna dalykų, kurių noriu, bet dar negaliu sau jų leisti. Tuomet sakydama “man per brangu” jaučiu motyvaciją. Nes tik pripažinusi kur esu galiu pajudėti į priekį.
Ar jūs kadanors piktinotės dėl daikto ar paslaugos kainos? Kas tai buvo ir kiek kainavo?
Su meile,
Vaiva