Rūšiuoju šiukšles, skaitau su aplinkosauga susijusias knygas, investuoju į visokius keistus buities rakandus ir asmeninės higienos priemones, kad tik mažiau kenkčiau aplinkai. Nežinau kokią spalvą sau priskirti - ekologijos srityje nesu žalia abiem prasmėmis: man užtenka ir žinių ir nesėkmių. Toliau jums pasakoju apie aštuonis savo blogiausius ekologiškus pirkinius:
1. Menstruacinė taurelė. Epic fail. Žinau, kad DAUG moterų pasakoja kaip joms taurelė tinka ir patinka. O mane ji traumavo. Psichologiškai. Per pusę metų taip ir neradau būdo ją patogiai įsidėti, dar blogiau - išimti, kaip Amy Schummer per vieną savo standup’ą taikliai pastebėjo kalbėdama apie menstruacinių taurelių išėmimą “aptaškant tualeto sienas lyg “Kill Bill” filme”. Taurelę visada jaučiau (moterys iškart sakė, kad ji man per didelė), bet su ja man visada prabėgdavo kraujas (tuomet tos pačios moterys sakė, kad taurelė yra per maža). Dargi, nesėkmės įsidedant ir išsiimant taurelę privedė prie minčių, kad gal kažkas su manimi negerai anatomiškai ar psichologiškai - nepažįstu savo kūno? Kodėl kitoms moterims pavyksta, o man - ne? Pasiūlymas išbandyti skirtingų formų ir firmų taureles manęs nežavi - tiesiog per brangu. Už dabar turimą taurelę į balą išmečiau $40 dolerių. Kiek man jų dar pirkti, kiek tai kainuos? O kas, jei nusipirksiu dar tris skirtingas taureles, iš viso būsiu išleidusi $160, ir nė viena jų vis tiek netiks? Esu itin jautri, ir įtariu, kad esu tokia ne viena. Turiu ne vieną draugę nemėgstančia nešioti tamponų, jaučiančią spiralę. Todėl intuityviai manau, kad menstruacinės taurelės ne mums, ne jautriosioms. Be to, taurelė turi is savo grėsmių - retais atvejais gali sukelti infekciją, užregistuotas, tiesa, kol kas tik vienas su menstruacine taurele susijusio toksinio sindromo atvejis. Dar vienas taurelės trūkumas - jos praktiškai neįmanoma higieniškai pasikeisti viešajame tualete. Į detales nesileisiu. Fui.
2. Medinis šepetukas. Ne dantų, o skirtas visokiems virtuvės paviršiams šveisti. Iškart noriu pridurti, kad aš jau turėjau puikiai savo darbą atliekantį plastikinį šepetuką ir medinį pirkau už $12 iš dalies norėdama atrodyti ekologiška, iš dalies ir dėl to, kad tas medinukas tikrai labai stilingai atrodo virtuvėje. Maniškis buvo su medine rankenėle ir keičiamomis medžio ir natūralaus pluošto šepetuko galvutėmis. Maždaug per metus medinis šepetukas nuo drėgmės ėmė pelyti, vėliau ir pūti. Išmečiau jį į kompostą. Gerai, kad man užteko proto neišmesti to seno plastikinio. Atsiprašiau jo ir padėjau atgal. Jau daug metų jį turiu. Čia gavosi toji klasikinė ekologijos pamoka: reikia ne pirkti naujus ekologiškus daiktus, o naudoti tai, ką jau turiu.
3. Kempinėlė makiažui valyti. Pagaminta iš mikropluošto. Nuvalo visą makiažą tik su vandens pagalba, daugiau nereikia nieko naudoti. Nuvalo tikrai stebėtinai gerai. Patogi. Gamintojų teigimu, ją naudoti galima aštuonerius metus, taigi, susitaupo daug kitų priemonių - valiklių, prauskilių, vatos diskelių. Bet yra vienas “bet” - tą kempinėlę kaskart panaudojus reikia plauti specialiu muiliuku. Muiliuko sudėtyje yra palmių aliejaus, kuris įtin kenkia aplinkai ir orangutanų išlikimui. Taip pat, skalbiant kempinėlę, kaip ir skalbiant bet kokį kitą sintetinį audinį, į aplinką išskiriamas mikro plastikas. Esu patenkinta ta kempinėle, ir jau kad turiu tai ir naudosiu, bet tikrai negaliu jos vadinti 100% ekologišku pirkiniu.
4. Daugkartiniai įklotai. Įtariu, kad tiesiog nusipirkau netinkamo prekinio ženklo produktą. Norėjau pabandyti mažiau teršti, o gavosi dar blogiau. Įklotus užsisakiau iš amazon. Jie buvo sintetiniai, todėl kiek beskalbiau ir bemirkiau a) šaltame vandenyje b) acte c) verdančiame vandenyje, netrukus jie įgavo nemalonų kvapą, kuris niekada neišnykdavo. Pusę metų iš principo su jais prasikankinusi galiausiai išmečiau lauk. Buvo kilusi mintis sudeginti lauže, bet nežinau kaip degančios sintetikos dūmai kenkia aplinkai. Dabar pašte laukiu vienos moters rankomis siūtų medvilninių įklotų - gal šie bus geresni. Nepasiduodu.
5. Dezodorantas - kristalas. Šitą naudoju ir turiu jau virš dešimt metų. Kas nežino - tai toks bespalvis, skaidrus, druskos luito pavidalo akmenukas. Juo patepus švarias drėgnas pažastis prakaitavimas nesumažėja, tačiau žūva blogą kvapą sukeliančios bakterijos. Vadinasi, šis natūralus dezodorantas neužkemša porų, nedidina vėžinių susirgimų rizikos. Jį įsigyti galima daugelyje vaistinių ir kosmetikos parduotuvių. Kainuoja vos kelis eurus ir jei netyčia nukritęs ant žemės nesudūžta, tarnauja dešimtmečius. Per gerai, kad būtų tiesa? Taip ir yra. Tik pradėjusi naudoti šiuos dezodorantus kristalus sužinojau, kad juose yra aliuminio, didinančio alzheimerio ir, berods, krūtų vėžio susirgimų riziką. Aha. Tačiau tuomet vaistinėj radau tokį patį dezodorantą su užrašu “ALUMINIUM FREE”, kurį nusipirkau ir laiminga naudojau daug metų, kol neseniai perskaičiau, kad… jame vis tiek yra aliuminio.
Bėda ta, kad prie to savo kristaliuko taip įpratau, kad neįsivaizduoju kur ieškoti naujo. Jei ir jūs nuspręsite rizikuoti, noriu pasidalinti, kad po ilgo laiko naudojant visokius ladyspeedstickus dezodorantas-kristalas man pradėjo veikti tik po kokio mėnesio kantraus naudojimo.
6. Menstruacinės kelnaitės. Kaip jau sakiau, nepasiduodu. Tai buvo trečias, brangiausias ir sėkmingiausias mano bandymas ekologiškai patirti mėnesines. Įsigijau tris poras “Thinx” firmos menstruacinių kelnaičių, už kurias suplojau daugiau nei $100. Po keleto mėnesių naudojimo ir skalbimo buvau jomis labai patenkinta - neprabėga, jokio kvapo, labai patogu, ilgai laiko. Jau ketinau pirkti dar tris poras, kai Instagram sekėjų dėka mane pasiekė informacija, kad “Thinx” firma jau yra teisiama už itin kenksmingų cheminių medžiagų naudojimą menstruacinėse kelnaitėse. Še tau, boba, devintinės. Tai nusprendžiau daugiau jų nepirkti, bet tas kurias turiu turbūt dar naudosiu. Nežinau…
7. Ekologiškas naktinis kremas veidui. Vietinės moters iš vietinių augalų pagamintas. Stikliniame indelyje. Galvojau, užuot siuntusis paštu savo mylimos “uoga-uoga” produktus, pabandysiu būti dar ekologiškesnė - nes juk siuntimas iš toli palieka anglies dioksido pėdsaką. Havajuose pas mus mažas vietoje pagamintų produktų pasirinkimas, bet galiausiai viename butike radau keistos mėlynos spalvos kremą. Parduotuvės savininkė kryžium gulėsi sakydama, koks jis geras ir nuostabus. Sumokėjau už kremą $30 ir savaitę panaudojusi pamačiau, koks jis nepatogus: keistos konsistencijos, aliejus atsiskyrė nuo kremo. Ir dar: jis man tiesiog netiko. Kai pasigilinau į sudėtį (nežinau, kodėl to nepadariau anksčiau, matyt apakino “100% organic local ingredients” etiketė) , pamačiau kad vienas iš ingredientų yra kokosų aliejus. Mano odai jis didelis priešas, nes kemša poras. Ate ate, netikęs kreme - padovanojau jį draugei su sausa oda. Ate ate trisdešimt baksų.
8. Vašku glaistytos servetėlės maistui vynioti ir dubenėliams uždengti. Norėjau, kad man jos patiktų. Graži idėja, gražios ir pačios servetėlės su visokiais linksmais ir stilingais burokėlių ir japoniškų anime herojų printais. Pirkau jas ir Lietuvoje ir Havajuose - tas pats šūdas. Jos išsitepa ir tampa sunku išplauti. Pavyzdžiui, įvynioju Žemynos sumuštinį į mokyklą - vaškinė servetėlė išsimozoja sviestu. Su šaltu vandeniu sviestas nenusiplauna, su šiltu vandeniu vaškas ištirpsta. Pradėjo pelyti - gal atogrąžų klimatas joms netinkamas? Žodžiu, nepasiteisino. Padariau išvadą, kad sumuštinius geriau vynioti tiesiog į pvz. didelę nosinę, kurią paskiau galėčiau ramiai mesti į skalbenkę, o dubenėlius galima uždengti lėkštute - taip močiutės daro. Iš močiučių galima daug išmokti.
Kokie jūsų nesėkmingi ekologiški pirkiniai? Ar norėtumėt, kad kitąsyk parašyčiau apie sėkmingiausius savo eko-pirkinius? O gal - apie knygas ekologijos tema? Laukiu jūsų minčių komentaruose.
Su meile,
Vaiva