Blogiausios mano Kalėdos buvo… daug kartų. Pavyzdžiui, 2019-ais, kai vyras prisigėrė per Kūčias, netyčia sudaužė lemputę, tada dėl to žiauriai susipykome. Rytą aišku, susitaikėme, vėl jautėmės laimingi ir gyvenam toliau. Bet Kalėdų metas, bent jau mano aplinkoje, iššaukia ribines, keistas situacijas. Kiek galvoju apie visas savo Kalėdas, atmintyje iškyla tik tos blogos, ašaringos, liūdnos. Čia, nujaučiu, tinka Tolstojaus mintis, apie laimingas šeimas, kurios laimingos esti nuobodžiai vienodai, o štai nelaimingos - kiekviena savaip. Todėl ir visos patirtos laimingos Kalėdos telpa į vieną dovanų popieriumi čežantį, vynu su gvazdikėliais trenkiantį paveikslą.
Užtat neilaimingos Kalėdos yra įdomesnės ir vėliau tampa geromis istorijomis.
Nelaimingos Kalėdos yra proga suvokti, kad pačios Kalėdos čia - tik tirštas fonas tam, kas turi atsitikti.
Nelaimingos Kalėdos kitų Kalėdų laukimą padaro stebuklingesniu už pačias šventes. Nes viltis, “kad šiemet bus geriau nei pernai” išlieka gyva.
Mano blogiausių Kalėdų sąrašas:
1. 1994-ieji. Kūčių rytą atsibundu anksti, nes niežti visą kūną. Mama mano odos bėrimus lygina su nespalvotomis nuotraukomis tarybinėje enciklopedijoje. “Vėjaraupiai” diagnozuoja neužtikrintai. Tiatis išeina ieškoti zelionkos, mama skambina giminėms pasakyti, kad šiemet neatvažiuosime. Per ašaras nieko nematau, nes esu įpratusi Kalėdas švęsti pas močiutę su savo pusseserėmis ir pusbroliu. Bet šiemet niekas nenori vėjaraupių, niekas manęs nelaukia. “Tik nesikasyk veido, nes liks randai”.
Nesikasau…
2. Kokie 2004-ieji. Važiuoju pas savo Pirmą Meilę - mano pirmas rimtas bernas, planuoju vežtis jį susipažinti su visa mano gimine. Ateinu pas jį į butą ir randu savo bičą visiškai high on God knows what. Jis man Kalėdoms nupirkęs dovanų dvi šinšilas, bet jas, vargšes, mirtinai išgąsdinęs mylimojo šuo. Šinšilos dreba narve, mano Pirma Meilė - irgi. Verkiu, pykstu ir vis tiek noriu jį vežtis supažindinti su gimine. Kažkaip nuvažiuojam. Pirma Meilė nieko nevalgo. Močiutė siunta, kad nevalgo. Dabar reikės paklausti senelių, kaip jiems tada viskas atrodė.
Šinšilos pas mane gyveno dar dvejus metus, po to kažkam jas atidaviau…
3. Kokie 2007-ieji, aš įsimylėjusi Tadą. Tadas to nežino, mes nei draugaujam, nei nedragaujam, dabar tokios draugystės vadinamos friends with benefits. Per Kūčias su mano šeima traukiam į Katedrą ir Tadas mano didžiai nuostabai sutinka eiti kartu. Mišių metu neskuba pažindintis su niekuo iš maniškių - blogas ženklas, nu bet ką darysi. Mama užmetusi akį sužnabžda, kad jis man per žemas ir šiaip kažkoks pizdukas, bet kas tų mamų klauso. Po mišių išvažiuoju pas Tadą, klausomės Metalicos, viskas fainai, nors aš slapta ir tikėjausi dovanos, kurios negavau. Kalėdų ytą dovanų irgi nėra, vežu jį pas gimines į Jonavą ir jis nepakviečia manęs užeiti vidun. Tą akimirką suprantu, kad meilė vienpusė ir jei būčiau išmintinga moteris, istorija čia ir baigtųsi. Bet mes kalbam apie 2007, todėl aš važiuoju Kalėdoti pas savo geriausią draugę, ten žiauriai prisigeriu ir rašinėju Tadui desperatiškas žinutes. Ir ne tik Tadui. Nes desperacija tikra. Adjos, savigarba. Labanakt.
4. 2008 m. pirmos Kalėdos Londone. Nuomojuosi kambarį Mile End’e - kiek girdėjau dabar ten visai neblogai, bet mano laikais tai buvo šūdinas rajonas - nykūs Rytai. Kambarys mažas ir drėgnas. Aš peršalusi. Pirmos mano Kalėdos be šeimos. Nueinu į parduotuvę ir prisiperku pieniškų šokoladų. Žiūriu kažkokį nespalvotą filmą per BBC ir skaitau Ivanauskaitės “Viršvalandžius”. Verkiu, nors kai paskambina mama sakau jai, kad pochuj man tos Kalėdos.
5. 2009 m. Kūčios kai grįžau į Kauną iš Londono ir susipykau su mama. Paskiau, aišku, apsikabinom ir susitaikėm, bet tiek susipykimas tiek jo priežastis apkartino tų Kalėdų atminimą.
6. 2010-aisiais kažkur nykioje Anglijos provincijoje slaugiau seną storą senį, kurio pėdos pūliavo ir man jas reikėjo kelis kartus per dieną perrišinėti. Tuo metu dirbau slaugytoja (carer) ir nusprendžiau dirbti per Kalėdas, nes mokėjo dvigubai. Viską apkartino senio kaimynas be dantų, kuris atėjęs į svečius nuolat man sakė: “Girdėjau, kad vengrės labai geros lovoje…” Paaiškinau jam, kad esu ne vengrė ir pranešiau apie seksualinį priekabiavimą agentūrai, kurioje dirbau. Kalėdų dieną kaimynas be dantų mus su slaugomu seniu vežė į vietinį pubą, kur visi ant galvos dėjosi popierines karūnas ir valgė mėsą su bulvių koše. Išspaudžiau dirbtinę šypseną ir stengiausi, kad senio Kalėdos būtų geros. Savęs ar senio dabar labiau gailėjau? Jau neatsimenu.
7. 2011-ieji (nors dėl metų nesu tikra) - Kalėdos Indijoje. Tuo metu buvau jogos mokykloje. Per Kūčias pas mane į Agondą avažiavo senas geras homoseksualus draugas iš Londono. Kartu pavakarieniavome kažkokiame restorane ir kalbėjomės apie savo nelaimingas meiles.
Maniau, kad Indijoje Kalėdos bus tiesiog atšauktos ir aš pamiršiu, kad vietoje išsvajotų vienodų pižamų ir čežančių dovanų gavau mylimo vaikino žodžius: aš dar nepasiruošęs rimtiems santykiams. Bet Kalėdos mane užklupo net čia, kaip ir reikėjo tikėtis, gruodžio dvidešimt penktąją, kamuodamos keistu jausmu, kuriam nerandu žodžių apibūdinti. Aplink nebuvo nė vienos papuoštos eglutės, rodos, slinko eilinė diena atogrąžų kaimelyje, bet man vis tiek nepavyko pamiršti, kad… Kalėdos.
8. 2013-ieji. Man lūžusi ranka, dėl traumos netekau visų smagių darbų, praleidau pusę metų Kaune pas mamą ant sofos, nes reikėjo vaikščioti į reabilitaciją. Šventėms išvažiavau atgal į Londoną, kur vėl dirbau slaugytoja, šįkart pas vieną seną klientę Meri - neįgalią pagyvenusią moterį, kurios intelektiniai sugebėjimai buvo įvertinti kaip penkerių - septynerių metų vaiko. Kalėdų dieną išsivežiau ją į prekybos centro kiną. Žiūrėjome “Frozen”, o po visko niekaip negalėjau išsikviesti taksi, į kurį tilptų ir Merės neigaliojo vežimėlis. Belaukiant taksi prekybos centre mus aplankė mano senas draugas ir nupirko Merei dovanų skarelę. Grįžom namo daug vėliau nei planavome. Po kalėdų grįžau į Lietuvą tiesiai į antrą savo rankos operaciją.
9. 2019 Havajai. Laimingas gyvenimas - mylimas vyras, vaikai, nuosavas namas ir net iš Londono atskridusi geriausia draugė. Kūčių vakarą mus aplanko gal trisdešimt draugų. Tūsas su vaikais. Visiems išėjus mano vyras netyčia sudaužo lemputę ir bando mane dėl to apkaltinti. Vyras girtas, aš blaiva ir pavargusi. Žiauriai susipykstame. Užmiegame nesikalbėdami, įtūžę. Kalėdų rytą susitaikome, bet tų metų šventės prisiminimas amžiams apkartęs.
10. Fuckin 2020- ieji. Pasaulinė kovid19 pandemija. Draugų pasikviečiam nedaug. Aš Kūčių dieną jaučiu nepaaiškinamą įtampą dėl paties gyvenimo - noriu pabaigti valyti visus namus, bet niekas kartu su manimi nesitvarko. Norėdama užimti vaikus, kad netrukdytų tvarkytis, leidžiu dukroms išpakuoti kelias doavanas po eglute. Užuot apsidžiaugusios naujais žaislais jos baisiai dėl jų susipeša. Muštynės, spiegimas, nebaigti tvarkyti namai. Vyras kepa kūčiukus, o aš siuntu, nes jau matau, kad nespėsiu prieš vakarienę užsukti pas draugę. Vyras siūlo spjauti į namų tvarkymą ir važiuoti pas draugę, kol jis padengs stalą. “I’ve got this, babe” sako, bet aš negaliu paleisti kontrolės. Negaliu nustoti tvarkytis namų, nors matau, kaip tai absurdiška. Ateina draugai; vienus iš jų mažai pažįstame ir man kažkodėl gėda prašyti jų, kad mus nufotografuotų prie eglutės.
Kalėdų diena žymiai geresnė emociškai, bet nuotaiką aptemdo nesveikas kiekis po dovanų likusio plastiko ir popierių. Keturi dideli maišai. Noriu permąstyti savo vartojimą, dovanas vaikams ir visą savo gyvenimą. Nebuvo žiauriai blogai, bet ir geriausiomis Kalėdomis šitų nepavadinčiau.
Rašydama šį sąrašą patyriau geras emocijas. Dabar daug ką juokinga prisiminti. Dar pastebėjau kelias savo nelaimingų Kalėdų tendencijas - Grinčo vaidmenį atliekančius mane skaudinančius arba tiesiog nervinančius vyrus ir reikiamu metu šalia išdygstančius senus draugus. Teisybės vardan reikia paminėti, kad gerų Kalėdų mano gyvenime buvo daugiau nei blogų. Tik apie jas nuobodu pasakoti, ir čia vėl sugrįžtu prie tos Tolstojaus minties.
O kokios buvo jūsų blogiausios Kalėdos?
P.S. Kaip atsvarą liūdesiui nuotraukas sukėliau iš laimingų Kalėdų metų
Su meile,
Vaiva