Radijo laidoje skamba diskusija: sveiki nubudę, aštuonios ryto, ar pritariate nuomonei, jog neištikimybė gimsta ten, kur prasideda paslaptys. Ar tai būtų teksto žinutė, ar jaudinanti fantazija, ar įtraukiantis pokalbis – bet kas, ką sąmoningai (ar nesąmoningai) slepiame nuo sau brangaus žmogaus. Pritariate ar ne? Studijos telefoną ko gero mokate mintinai.
Tema – gryna klasika, ir vis tik svarstau. O jei ta teksto žinutė nei tau, nei jam nė motais? O jei nepažįstamojo įmantrus kokteilis – šlykštaus skonio, bet ta krištolo taurė kaip tyčia siutina antrąją pusę? Jei tylutėliais gėdijiesi fantazijos, kuri sukasi ir kito galvoje – juk gal viso labo praleidi progą. Įdomu, kur prasideda ir baigiasi tokia „neištikimybė“.
Perjungiu radijo stotį, nuoširdžiai palikdama šį darbą gvildenti santykių ekspertams – jų šiandien tiek daug. Neatimkime jų duonos.
Susierzinu. Ne dėl temos – dėl keistos tendencijos vietoje „sau brangus žmogus“ iškart įsivaizduoti romantinį partnerį. Bet ar į brangiausių žmonių sąrašą įtraukiau save?
O juk dažnai pasitaiko ir neištikimybė sau. Plačiąja prasme – be sprangių kokteilių ar abejotinos Tinderio anketos. Kaskart, kai pameluojame tam vidiniam „aš“ – kokia aš laiminga, kaip mėgstu savo darbą, motinystė – viena palaima, nepasiilgstu aš tų kelionių... Jungas gudriai pastebėjo: jei žvelgi tik į išorę – svajoji, pažvelgęs į vidų – prabundi. Gali toks pabudimas priminti ir lengvą elektrošoko terapiją, pabundi ir kaip toj dainoj – ąžuolais vijokliai virtę, ar vijokliais ąžuolai. O gal tiesiog suaugi, kartu pamažu subręsta noras meile apdalinti ne tik aplinkinius, bet ir save.
Keista – retai kas moko tą meilę pažinti. Ir paskui vaikštome su skrandžio opomis ir migrenomis, užtat šypsomės nepriekaištingai, manieros pavyzdinės. Tik naktį kaukti norisi, nes vėl vertėmės per galvą bandydamos sublizgėti susibūrime, kuriame šiaip jau nelabai kas laukė. Arba nutylėjome nuoskaudą, nes nenorėjome būti „kaip tos, kurios nuolat kelia konfliktus“. Ar tiesiog iššvaistėme progą siekti svajonės – nes tam vis nėra laiko, o namai juk turi blizgėti. Lygiuojant statulėles lentynose stebuklingu būdu pasimiršta egzistencinis nerimas.
Kuo toliau, tuo labiau man rodos, jog neištikimybė sau žengia koja kojon su konformizmu ir nuolankumu. Gal ir nieko bloga linksėti galva, kad akivaizdžiai trumpesnė liniuotė – ilgesnė, nes taip vienbalsiu sutarė kaimynai; visai kas kita perduoti jiems teisę spręsti kaip turėtume atrodyti, kiek / ar vaikų turėti, su kuo ir kaip mylėtis, kur dirbti, ko mokytis, apie ką garsiai kalbėti. Pagauni save prašant leidimo – tikėtina, kad greitai apskritai smegenis ant naktinio staliuko galėsi pasidėti.
Lengviau pasakyti, nei padaryti. Man beveik trisdešimt, o, rodos, tik dabar pradedu susikalbėti su savąja aš, kuri, pasirodo, tiek kurianti, kiek ir destruktyvi. Ir vis tik, geriausia ką galiu padaryti – stoti savo pačios pusėn, ir galiausiai įtraukti į man brangiausių žmonių sąrašą save. Mokytis klausyti vidinio balso užknisa – jame persipina daug demonų ir svetimų nuomonių, ir atskirti pelus nuo grūdų užtrunka ilgiau nei pasiklausyti radijo laidos. Bet naktimis, kai graužia sąžinė, pasvarstau – jei jau viskas šitaip laikina, ir mano trapi egzistencija taip pat, ar galiu gaišti laiką svetimiems receptams, kaip save mylėti? Gimstant instrukcijos niekas neduoda (ir ačiū Dievui), tad keliu rytinį kavos puodelį už jus visas, kurios išdrįstate įkvėpti būdamos pavyzdžiu pasauliui, kaip velniškai ir kartu dangiškai kasdien kuriate savo pačių realybę.
Greta
Greta Lietuvninkaitė – Islandijoje gyvenanti lietuvių autorė, po Kanadoje praleistų metų išleidusi pirmąjį romaną „Slėpynės“ (2016 m). Šiuo metu ji kopia po kalnus, nuošaliame fjorde su vyru augina mažylę ir sugrįžta į studijų metais įtraukusius psichologijos temų užkulisius. Veik dešimtmetis rašant įvairiems psichologijos krypties bei kelionių leidiniams ir grūdinanti nauja motinystės patirtis brandina antrąjį romaną, kurio ašyje – moteriškumo paieškos, drąsa gyventi savaip ir ant siauros moralės ribos balansuojantis laisvės troškimas.