#motina #mama #meile #amzina #mirtis #laikas #vaikeliai #gyvenimas #baime #vaikas #juodojiskyle #gimimas #gimdymas #promotes #ateitis #prasme #zinojimas
Mano vaikeliai,
aš jus myliu,
bet šito neužtenka.
Jūs turite žinoti esantys mylimi, dėvėti mano meilę lyg odą. Visą laiką.
mano vaikeiliai,
aš nežinojau,
kad gimdydama žmogų pagimdai ir mirtį.
Juk pagalvokite - likusi bevaikė tik numirčiau pati ir ratas būtų uždarytas.
Bet dabar savimi pratęsiau pasaulį ir
JAU
jaudinuosi dėl jūsų vaikų ir jūsų vaikų vaikų ir jų vaikų vaikų,
nes kaip jų galima būtų nemylėti?
Mirtis visada šalia, šnipščioja man baisius dalykus. Įsivaizduok, sako, jeigu pačiupčiau jas pakeliui namo, automobilyje. Vandenyno bangose. Arba namie valgant žuvies pirštelius. Įsivaizduok, sako. Ji visada šalia. Arba aš įsivaizduoju.
Mano vaikeliai,
jums gimus patikėjau viskuo iš karto: Kristumi ir reinkarnacija, nes noriu, kad mūsų ryšys driektųsi per daugybę gyvenimų; ir paralelinėmis Visatomis - jos čia beveik svarbiausios, nes kiekvieną blogesnį atsitikimą nuskeliu į kitą Visatą, kuri lieka nuo mūsų toli, o pati būnu su jumis čia - kur saugu, kur tyras vanduo ir rykliai kartais apkramto žioplą turistą (pats kaltas). Aš alkstu amžinybės su jumis, mano vaikeliai, nes myliu ne tik į košę įmerktus pirštukus - aš myliu jūsų sielas.
Manęs niekas neįspėjo, kaip bijosiu. Matau mirtį ant kiekvieno kampo. Mano darbas jos vengti. Kartais galvoju, kad einu iš proto. Mano draugė Ania ką tik išleido savo dvi mažas dukrytes dviems mėnesiams su tėčiu į jo gimtinę Nepalą. Kokia stipri ta Ania, galvoju, arba - ji visai be vaizduotės. Tada Ania sako: “Aš vis įsivaizduoju žemės drebėjimą, o ten - mano kūdikiai. Bet dėl savo įsivaizdavimų juk negaliu iš jų gyvenimo išbraukti visos šalies ir kultūros?” Ir aš suprantu, kad Ania - normali. Mes abi normalios.
Turbūt dažniausiai įsivaizduoju užspringimą ir tai kaip man reikėtų prapjauti trachėjoje skylutę ir įkišti ten šiaudelį arba išardytą tušinuką, kol atvažiuotų greitoji pagalba. Vieną kartą taip tikrai nutiko mano tėčio draugui prie ežerų - geriant iš stiklinės gerklėn įgėlė ten įkritusi bitė. Gerai, kad prie ežerų buvo gydytojas, panaudojo tušinuką. Vėliau mačiau panašų scenarijų, berods, filme “Night Train to Lisbon” (geras filmas). Aš irgi taip daryčiau, mano vaikeliai - nei baisiuose įsivaizdavimuose nei gyvenime aš nepasiduodu, mes nepasiduodame, mes kovojame ir mes laimime.
Mano vaikeliai, dar vienas dalykas kurio bijau - tai mano pačios mirtis. Tai dar vienas baisus “ojeigu”, kurį veju iš savo minčių kiemo, kaip šašuotą benamį šunį, bet vyti prasminga tik žinant, kad tas šuo neras plyšio tvoroje ir apsisukęs man neįkąs. Šito nežinau. Todėl žiūriu savo baimei į akis ir žinau, sakau jums, jūs irgi turite tai žinoti, net kai būsite senos bjaurios bobos su savais marazmais, kiekviena(s) turėdama(s) nuomonę apie tai kur turi kabėti virtuvinis rankšluostukas, žinokite - mano meilė jums yra amžina. Mano meilė nugali viską, jai net nereikia galynėtis. Mano meilė laimina jus, mano meilė jus įgalina. Mano meilė yra jūsų žinojime, kad kažkur laike yra tūkstančiai sustingusių akimirkų, kai žiūrime į akis ir šypsomės, šokame, dainuojame. Atsibundame ir užmiegame kartu.
Plaudama grindis, gimdydama ir naktį sūpuodama knerkiantį kūdikį vos užsimerkusi jaučiu promočių alsavimą, tas pats
veiksmas
ritmas,
ciklas
Jaučiu eilę už manęs stovinčių moterų, tiesių ir kuprotų. Jaučiu jų jėgą. Mylėdama jus, mano vaikeliai, aš įsimylėjau ateitį - pasaulį, priklausantį jums.
Visi vaikai turi motinas, bet ne visi vaikai yra mylimi. Mano vaikeliai, jūs esate mylimi - kiekvienas jūsų plaukas, kiekviena jūsų mintis, kiekvienas judesys ore - ir net pats oras maždaug dviejų milimetrų nuo jūsų odos atstumu pakeičia savo cheminę sudėtį - prisitaiko, suminkštėja. Oras tampa meile.
Tikiu, kad mums duotas ilgas gražus gyvenimas kartu - aš jus užauginu, senstu kartu su jumis. Bet užbėgdama už akių jus kadanors kamuosiantiems “ojeigu” sakau: mūsų meilė YRA, visada. Ir tai svarbiausia. Jūs esate mylimos(i) besąlygiškai, visose įmanomose laiko formose ir juodosiose skylėse (yapč juodosiose skylėse). Aš noriu, kad jūs gyventumėte tai žinodamos(i).
Žemynai Mahinai , Indrajai Najai (ir galbūt dar gimsiantiems arba negimsiantiems mano vaikeliams)
MAMA
P.S. dalinuosi šituo laišku iš savanaudiškų paskatų - nes noriu, kad laiškas išliktų. Aš leidžiu ir linkiu pasiskolinti mano žodžius, linkiu mylėti. Myliu.
P.P.S. šitą tekstą įkvėpė ne tik baimė, bet ir kitas seniai skaitytas tekstas, iš kurio galiausiai man liko tik antraštė.