Benamiai. Vieniems jie kelia gailestį, kitiems pasibjaurėjimą, dar kitiems – pasipiktinimą. Tačiau retas kuris gali įsivaizduoti, ką reiškia būti benamio kailyje, tarp jų ir aš.
Ketvirtadienio vakaras, einu namo po darbo dienos. Einu pėsčiomis, nes atstumas nuo namų iki darbo – apie dešimt minučių, be to, galima pasidžiaugti maloniu besibaigiančio rugpjūčio oru. Tik šį kartą geras oras man nei motais, einu greitu žingsniu, nes esu labai alkana ir jau pusę dienos svajoju ištiesti kojas. Visgi ketvirtadienis – darbo savaitės pabaiga. Artėdama prie savo laiptinės durų jau jaučiu, kaip atsipalaiduoja kūnas, nujausdamas, kad jau tuoj tuoj galės atgauti jėgas savo taip gerai pažįstamoje sofoje, o mintys užsipildo šaldytuve esančių maisto produktų vaizdiniais. Priėjusi prie pat durų, apgraibomis rankinėje ieškau raktų, kurių, pasirodo, neturiu. Negaliu tuo patikėti. Pasidedu rankinę ant žemės, išimu kiekvieną daiktą ir įdedu juos atgal – raktai neatsirado. Pakartoju panašų procesą dar gal du kartus. Deja, dar kartą įsitikinu – magiškų galių neturiu. Gyvenu su vaikinu, tad namų raktus turi ir jis, tik bėda, kad jis darbo reikalais išvažiavęs už miesto, tad grįš tik už maždaug poros valandų. Nusikeikiu mintyse ir garsiai, o paskui pasuku parko link. Gyvename Vilniuje, per gatvę nuo labai gražaus parko, kuriame ir nusprendžiau praleisti tas porą valandų, nes kažkur toliau nuo namų važiuoti troleibusu neturiu jėgų. Erzulys dėl to, kad dabar būčiau valgiusi savo gamintą šiltą vakarienę ir žiūrėjusi mėgstamą serialą, o turiu bastytis lauke, tik didėja. Atsisėdu parke esančiame mažyčiame lauko restorane: maisto pasirinkimas minimalus, kainos taip pat kelia priešiškus jausmus – išeinu. Grįžtu link savo daugiabučio, nuo kurio penkių žingsnių atstumu yra nedidelė maisto prekių parduotuvė. Eidama link jos ilgesingai pažvelgiu į namą, kurio pirmame aukšte – butas, kuriame šiuo metu noriu atsidurti labiau, nei kur nors kitur visame pasaulyje. Iš parduotuvės išeinu nešina vienu pakeliu avižinių šokolado skonio sausainių. Grįžtu į parką, atsisėdu ant suoliuko, suvalgau visus keturis sausainius iš karto, ir galvoju, kad niekada giliai nesusimąsčiau, ką reiškia neturėti namų. Kur ir kaip ne valandas, o dienas leidžia tie, kurie ne tai, kad per neapsižiūrėjimą pamiršo raktus, bet neturi namų, į kuriuos įeiti jie būtų reikalingi? Juk, atrodo, viskas, ko labiausiai mums reikia, yra namuose. Taip, kai kuriuos poreikius nesunkiai galima patenkinti ir už namų ribų, bet ką tada, jeigu reikiamos vietos nėra net kelių kilometrų spinduliu, kaip, pavyzdžiui, taip labai man šiuo metu reikalingo – tualeto? Suku ratus parko takeliais, kad bent kiek būtų lengviau pratempti šias dar lėčiau slenkančias gyvenimo minutes. Skambutis! Mano vaikinas jau netoli namų. Jau jaučiu, kaip apima palaima, tik negaliu per daug atsipalaiduoti, kad šlapimo pūslė neištuštėtų čia ir dabar.
Koks malonus garsas ausims, kai rakinamos tavo namų durys. Įeinu į vidų, greitai nusispyrusi batus sėduosi ant klozeto, ir pagalvoju: kaip gerai mums, turintiems namus.
Deimantė Ramšaitė – 2018 m. baigė studijas Vilniaus universitete, po kurių, pirmieji žingsniai profesiniame kelyje ir savirealizacijos paieškos atvedė būtent prie rašymo. Atradusi kūrybos ir rašymo malonumą, kaupia patirtį, tobulina įgūdžius ir svajoja apie pasiekimus šioje srityje. Be rašymo, mėgaujasi tiek aktyviu laisvalaikiu, išvykomis į pažintinius takus ir kitas dar neatrastas vietas, tiek naujais atradimais namuose, žiūrint filmus ir skaitant knygas.