Mielas Genadijau,
tikiuosi, laikaisi gerai. Matau socialiniuose tinkluose, kad toliau giliniesi į muzikos teoriją, kuri elektroninio džiazo gabalus ir gavęs tolesnį finansavimą plėtoji savo elektroninių įrenginių prototipus.
Mes įmonėje „Invictus Development“ buvome neišskiriami kolegos, bet vieną dieną Tu sužinosi, kad aš išdaviau mūsų draugystę, ir kad mes likome tik apsimestiniai draugai. Galbūt jau tai sužinojai iš savo draugų rato – numanau, kad kai kurie taviškiai yra kažkaip susiję su Baltarusijos KGB ar Rusijos SVR. Matyt, gal vis dėl to ne veltui jūsų kovos menų būrelio salę šturmavo antiteroristinės policijos pajėgos, o paskui per kratas tavo draugų namuose rado rusų neofašistų atributikos ir pateikė jūsų klubui įtarimus perversmo organizavimu.
Taigi, įdaviau tave Baltajam Grifonui, laikančiam lotynišką šūkį „Už Tėvynę ir Tiesą“. Įdaviau tave tiems „vyrams pilkais kostiumais“ (ne, JIE nenešioja juodų kostiumų ir juodų akinių - tai tik filmų sukurtas stereotipas). Po kelių dienų sužinojau žiaurią tiesą, kad tarp JŲ – daug parsidavėlių. Iš pradžių galvojau, kad jau kitą dieną JIE iškrės mano buvusią darbovietę ir Tau uždės antrankius. Dar vienas stereotipas iš Stalino režimo laikų. Iš tikrųjų JIE veikia daug apdairiau ir nepastebimiau. JIE veikiausiai tik tyliai užėjo į mano buvusios darbovietės ofisą, pasikalbėjo su direktoriumi, pasidomėjo valstybinių informacinių sistemų slaptažodžių tvarkymo principais, uždėjo jiems griežtesnius reikalavimus ir praskenavo valstybinius serverius, ieškodami „Trojos arklio“ programinės įrangos. JIE yra labai nepastebimi, o tu tai turėtum žinoti, jeigu tu tikrai buvai prispaustas svetimų ir priverstas „atidirbti nepavykusio verslo Rusijoje finansavimą“ bei veikti prieš Lietuvą. Akys ir ausys visur. JIE susilieja su minia. Ir tik susidūręs su JAIS akis į akį, gali JUOS atpažinti. Kur reikia – JIE dažniausiai yra. Taip jau Vilniaus istorijoje susiklostė, kad netoli tos vietos, kurioje gyvenu, yra ištisas rusų getas. To geto kiemuose naktimis dažnai stovi tam tikro modelio, tam tikros spalvos automobiliai, ir aš žinau, kam jie priklauso. Saviškiai ten apgyvendinti. Tai tiesiai šviesiai pasakė ir mano buvusi meilužė Alina, kuri ten nuomavosi butą. Ir kai mes vienai nakčiai pasprukome romantiškiems nuotykiams į Vilniaus viešbutį „Bufetava Peterson Plaza Hotel“, ryte pamatėme, kad rengiami pusryčiai didžiulei tarptautinei politinei konferencijai, o per tokius renginius dažnai siunčiami ambasadų darbuotojai „užmegzti draugiškus neformalius santykius su politikais bei pareigūnais“. Rūkydamas viešbučio kieme ir vėl pamačiau, kad privažiuoja man žinomas automobilis, iš jo išlipa vyras pilku kostiumu ir skubiu žingsniu nueina link recepcijos. Taip vyksta kova šešėliuose. Joje dalyvavome mes. Tik nedaugelis žmonių žino, kaip tai vyksta kasdieniniame gyvenime.
Retas žmogus iš viešų šaltinių žino kaip, už ką ir kodėl atsitinka verbavimas bei privertimas dirbti kitai šaliai. Dažnas nelabai žino tikrosios žvalgybos tarnybų paskirties. Viena VSD darbuotoja kalbėjo viešoje konferencijoje: „Dauguma jūsų tikriausiai galvoja, kad špionažas – tai šaudantys parkeriai, sprogstantys lagaminai ir gaudynės prabangiais automobiliais. Deja, realybėje mes kasdien matome tik daug purvo, ašarų ir sugriautų gyvenimų“. Džiaugiuosi, kad Vyrai Pilkais Drabužiais nerado Tavyje jokios kaltės, ir tu toliau su entuziazmu bandai kurti savo elektroninių įrenginių prototipus. Džiaugiuosi, kad Tavo gyvenimas nesugriautas. Už Tave melsdavausi bažnyčioje, vaidindamas krikščionį prieš patį Poną Dievą.
Artėjant mišioms į pabaigą, kunigas ima pasakoti Kristaus Paskutinę Vakarienę, kartodamas maždaug tokius žodžius: „tą naktį, kurią turėjo būti išduotas, jis paėmė duoną, dėkodamas ją laimino, laužė, ir davė savo mokiniams tardamas…“. Kažkokiame krikščionių ratelyje girdėjau tokį posakį: „visi mes turėsime savo Judą Iskariotą, ir tikriausiai ne vieną“. Taip, tai aš buvau Tavo Judas Iskariotas.
Tą naktį, kurią buvai išduotas, jaučiau keistą nerimą ir dideles dvejones. Jau žinojau, kur galiu įsivelti, bet nežinojau, kiek daug visko bjauraus ir baisaus sužinosiu. Per susirašinėjimų programėlę pasipasakojau visa tai pažįstamai Nijolei, dirbusiai kažkur ofiso administratore. Ji atsakė: „Vėl tau šizofrenija! Gerk vaistus!“ Pasipasakojau tą patį ukrainiečių kilmės klasiokui Volodimirui, ir jis atsakė: „kiekvienas doras ir atsakingas pilietis, turintis tokią informaciją, privalo ją nedelsdamas pranešti savo šalies žvalgybai“. Tą naktį surūkiau dar vieną cigaretę, atsidariau laptopą ir parašiau laišką, atidengdamas visus savo kredencialus. Tada surūkiau dar vieną cigaretę. Po kelių dienų vyrai pilkais drabužiais belangiame kabinetuke mane kamantinėjo, kam dar suteikiau tokią informaciją ir klausinėjo apie Tavo bei tų žmonių politines pažiūras, užsirašinėdami tai į oda dengtus bloknotus.
Ir dėl ko aš tave įdaviau? Ne dėl Judo trisdešimt sidabrinių, ir ne dėl to, kad gaučiau dovanų iš klasioko Volodimiro tą publicistinį DVD apie Rusijos agresiją bei atviruką su pagyrimu „esi labai drąsus ir atsakingas pilietis“. Galimai dėl „medalio už didvyriškumą“. Juk smagu būti didvyriu. Smagu belangiame kabinetuke ištarti vieną leptelėjimą, kas gali atsitikti su valstybinėmis informacinėmis sistemomis, ir po savaitės matyti masines kibernetines atakas prieš Lietuvą. Smagu metų metus matyti jų pėdsaką, indeksuojamą paieškos sistemų – taip istorija rašoma nežinomų žmonių. Kai ruskiai įsiverš į Vilnių, tu į savo rankas imsi kankinimo įrankius ar atsuksi į mane šaunamąjį ginklą, bet aš turėsiu ką pasiteisinti, panašiai, kaip pasiteisino vieno serialo veikėjas: „Padariau tai dėl visų tų žmonių, kurie mirė. Padariau tai dėl kiekvieno partizano, kovojusio prieš Stalino režimą miške. Padariau tai dėl kiekvieno žmogaus, žuvusio Sausio 13-ąją prie Vilniaus televizijos bokšto. Už partizanus Vėtrą, Vanagą ir Siaubūną. Už žvalgę Marcelę Kubiliūtę. Jie visi dėl mano neveikimo ir bailumo vartytųsi karstuose.“
P.S.: prieš porą mėnesių supermarkete tarp pigių skaitalų pamačiau autobiografinę Edwardo Snowdeno knygą „Įrašas visiems laikams“ su jo liūdna fizionomija ant viršelio ir ėmiau isteriškai juoktis. Laimei, netoliese buvę žmonės į mane nekreipė dėmesio. Pagalvojau, kad ant viršelio turėjo būti mano fizionomija su užrašu: „Tomas Petreikis. Naudingas kvailelis visiems laikams“.
Autorius apie save: "Rašydavau savo grafomaniškas rašliavas, kai naktimis mane suimdavo paranojos priepuoliai."
Jo prašymu tapatybė anonimiška.