Atrodo so 2003, kad net neverta apie tai kalbėti. Bet ruošiau tekstą LRT panašia tema, ir ta proga pasižiūrėjau šiek tiek statistikos… apie mėnesines. Beje, gal matėt dokumentinį filmą Netflixe “Period. End of Sentence”? Daugybėje Indijos bendruomenių menstruacijos yra mirtina gėda. Ir net Jungtinėje Karalystėje kai kurios mergaitės praleidinėja pamokas, nes neturi įklotų - tiesiog neišgali jų įpirkti. Įtariu, kad Lietuvoje taip pat yra moterų, ir įklotams neturinčių, ir nežinančių kaip pradėti TĄ pokalbį su dukra. Nepagalvokit, nesiruošiu sakyti kaip reikia kalbėtis su vaikais. Aš ne psichologė. Ir šiaip nemėgstu dalinti patarimų. Tiesiog rašau, kaip man yra, kaip buvo, kaip jaučiu.
Kraujuoju ir penkiametei pamačius mano kraują sakau - iš šito kraujo tu atsiradai. Kraujas yra mūsų pradžia, upė kuria plaukdami pamažu įgavome kaulus ir kremzlėtas nosis. Ir jūs kraujuosit, aiškinu dukroms, klapsinčioms mažomis akytėmis, kol aš šalia stovėdama keičiuosi įklotą. Nebuvo vienos dienos, kada apie tai prabilau. Tiesiog įsileidžiu jas į vonią nuo kūdikystės, nieko neslėpdama. Leisdama viską apžiūrėti, paliesti, visko paklausti. Gera matyti, kokios ramios yra mano mergaitės matydamos menstruacijas iš arti. Tikiu, kad tokios pat ramios išliks ir jų pačių menstruacijoms prasidėjus. Kokia rami buvau ir aš, nes mama mane tinkamai paruošė.
Daug kartų pasakojau, bet tai yra vienas gražiausių mano mergystės prisiminimų: vėliau, kai apie pirmas mėnesines pasakiau ir tetai, ji tvirtai paspaudė man ranką: “Sveikinu!”
Šitas kraujas mus vienija. Šitas sveikinimas buvo lyg priėmimas į klubą. Klubą, kurio nereikia gėdytis kaip nereikia gėdytis ir savo makšties. “Tavo vulva visada yra švari ir graži” mokau dukras, nes pati ilgai galvojau priešingai. Šitaip galvoti mane vertė ne mama, o pasaulis. Net nežinau iš kur pasigavau mintį, kad mano lytiniai organai yra ne tik gėdingi (būtent tuo - kūno gėdos jausmu man labai nepriimtina krikščionybė) - jie ir nešvarūs, negražūs, nepakankami; juos reikia skusti ir gremžti, ir prausti specialiu intymios higienos muilu ir vis tiek niekad ten nebus gerai… iš kur tai? Nesu tikra. Gal tokia idėja tiesiog tvyrojo ore?
Mane nuo vulvos baimės kadaise pagydė vienas vyras. Vėliau papasakosiu - knygose, pasislėpusi už personažo, arba būdama Dauguvietytės amžiaus ir pasiekusi jos charizmos lygį. O man daug moterų pasakojo jau žanro klasika tapusias savo jaunysčių siaubo istorijas, kuomet pirmąkart kraujuoti pradėjusi mergaitė išsigąsta, galvoja, kad miršta. Vonioje, svečiuose, arba mokyklos klasėje, ir viskas dėl to, kad jų mamos neišdrįso perduoti mūsų prigimtinės galios: mes ne sergame mėnesinėmis, mes kraujuojame. Kraujuojame - koks įgalinantis ir tuo pačiu šiurpinantis žodis. Kartą per mėnesį prapliupti gyvybės syvais, kuriuose, beje, mokslininkų teigimu, yra ir kamieninių ląstelių.
- Mama, o tikrai neskauda? - matydama menstruacijas vis pasitkslina vyresnėlė.
- Neskauda. Bet kartais maudžia pilvą. Arba galvą.
Vaikams rodyti mėnesines yra joks progresas. Veikiau kažkuriuo žmonijos besivystymo etapu įvyko regresas, o dabar tiesiog grąžiname vaikus prie to, kas visada turėjo būti normalu.
Normalu yra gyventi pažįstant kūno ciklus - be prietarų, be vienos dienos kai būsi “pakankamai subrendusi tai suprasti”. Normalu yra garsiai bendradarbiams ar visiškai naujiems pažįstamiems pasakyti “man skauda pilvą, nes man mėnesinės”.
Nuo gėdos pereiname prie galios. Sugrįžtame. Rupi Kaur pilkų kelnių su kraujo dėme nuotraukoje instagrame. Atsiversdamos knygą “Raudonoji palapinė”, kurioje biblijos moterims suteikti balsai. Havajuose ne kartą girdėjau, kad raudona ugnikalnio lava - tai motinos žemės menstruacijos, iš kurių randasi visa gyvybė. Sustingę lavos akmenys metams bėgant galiausiai virsta derlingu dirvožemiu. Viena mano draugė sako, kad jei kraujuoji per pilnatį - esi kūrybinėje, raganiškoje būsenoje. Kita draugė praktikuoja free bleeding - menstruacijų metu namie sėdi ant rankšluosčio be jokių apatinių ir leidžia kraujui lietis, kol ji geria ceremoninę kakavą. Kartais ji naudoja menstruacinę taurelę - žiemą, kai per šalta išeiti laukan, taurelės turiniu palaisto kambarines gėles. Skaičiau apie New Age susibūrimus, kuomet moterys drauge kraujuoja ant akmenų. Man gražios šitos crazy raganiškos praktikos. Jaučiu, kad jos žymi ne tik witches.of.insta madas, bet ir augančio sąmoningumo, visuotinio savo ritmų išjautimo tendenciją.
Tiesa, dar viena moteris neseniai man parašė, kad savo knygoje “Pirmąkart mama” vartoju frazę “sirgti mėnesinėmis” ir mandagiai pasiūlė kitame knygos tiraže pakeisti šią vietą, nes mėnesinės - ne liga. Niekad nelaikiau mėnesinių liga, bet ir nesusimąsčiau, kodėl blogai sakyti "sergu"? Kita vertus, nenoriu mėnesinių nurašyti - tai ypatinga būsena, kitoks laikas kuriuo moteriai reikia erdvės ir ramybės. Esu dėkinga už pastabą ir imu jausti, kaip, rodosi, išsemta ir daug kartų išjuokta tema mane vis dar traukia, dar yra ką čia atrasti.
Jei grįžtant prie vaikų auklėjimo, nenoriu vaidinti nušvitusios mamos. Bet kartais, kai liepiu dukroms pabaigti visus brokolius lėkštėj jos man piktai atsako: "Čia mano kūnas!" Ir tada aš nutylu. Nes jas mokau, kad visa kas vyksta su jų kūnais yra normalu, kad viskas praeina - ir skausmas, ir grožis, bet svarbiausia - kad tik jos gali spręsti, ką daryti su savo kūnais. Tai čia taip, jei būnu geros nuotaikos.
O jei blogos nuotaikos, tai rėkiu: "Tavo kūnas yra MANO name, ir kol nesuvalgysi brokolių, negausi filmukų!"
P.S. manau, kad lygiai taip pat auginčiau ir berniukus. Nežinau, tik manau. Kaip jums atrodo?
Su meile,
Vaiva Rykštaitė