1. The Continuum Concept , autorė Jean Liedlof.
Antropologė, dirbusi su keliomis Amazonės gentimis ir stebėjusi jų santykius su mažais vaikais, galiausiai sukūrė evoliucine psichologija grįstą tęstinumo teoriją, kuria teigia, kad žmonių naujagimiai turi įgimtus lūkesčius: oda ant odos kūdikio ir motinos kontaktą, nuolatinį vaiko nešiojimą nešynėje, miegojimą su vaiku, reagavimą į vaiko emocijas, pasitikėjimą vaiko savisaugos instinktais ir. t.t. Nepatenkinus šių lūkesčių vėliau tai pasireiškia suaugusiojo gyvenime kaip nerimas, nesaugumo jausmas. Tiršta, filosofinė knyga. Norėčiau atsiversti dar kartą.
2. “Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų”, autorės Adele Faber ir Elaine Mazlish.
Knyga su daugybe konkrečių patarimų ir situacijų pavyzdžiu apie tai, kaip bendrauti su vaiku, kaip tinkamai reaguoti į prasižengimus, kaip kalbėti apie savo jausmus, kokius klausimus užduoti vaikui, kad vaikas atsivertų ir papasakotų apie tai, kas per dieną vyko darželyje ar mokykloje. Pavyzdžiui, dabar į kiekvieną Žemynos klausimą atsakau klausimu: “O kaip tu manai?”, nes tai skaitina savarankišką vaiko mąstymą. Smagu išgirsti jos manymus. Kai paaugs tą patį darysiu ir su Indraja. Šią knygą perskaičiau kiek per anksti, kai Žemyna dar buvo dvimetinukė, o patarimai čia skirti kiek vyresniems vaikams, tad, manau, pavartysiu ir vėl.
3. Unconditional Parenting, autorius Alfie Kohn.
Iš šios knygos pasiėmiau žinutę apie meilės besąlygiškumą ir stiprybę auginti vaiką be bausmių. Nes kieno dar jei ne tėvų meilė šiame pasaulyje gali būti besąlygiška? O bausmės, kaip pvz. sodinimas vaiko į kampą arba netgi nekalbadieniai su sutuoktiniu yra meilės apribojimas mėginant įsteigti biheivioristinį principą, na, lyg treniruojant šuniuką: aš su tavimi kalbu, į tave žiūriu ir tave myliu, tik tada kai gerai elgiesi (sąlyga), o jei blogai elgiesi, tai laikinai atimu iš tavęs savo meilę tave uždarydama, ignoruodama (taip parodydama, kad mano meilė yra sąlyginė).
Tai nereiškia, kad už blogą elgėsį nėra pasekmių - bet būtent tiesioginės pasekmės (mėtai žaislą - atimu žaislą), o ne tėvų meilę trumpam apribojančios bausmės yra esmė. Čia slidi tema, todėl siūlau skaityti visą knygą, o ne vien šitą tekstą.
4. “Vaikų auklėjimas pagal prancūzus” Pamela Druckerman.
Su kokiu malonumu skaičiau! Amerikietė, besilaukianti ir auginanti vaikus Paryžiuje. Parašyta su humoru ir dosnia nuoširdumo doze, linksma knyga apie kultūrinius skirtumus ir tuo pačiu apie prancūzų auklėjimo metodiką. Išmokau kelis dalykus: palaukti bent akimirką, kai vaikas pradeda verkti (bet jokiu būdu ne cry it out), sveikintis su draugų vaikais ir savo vaikus BŪTINAI mokyti sveikintis su visais žmonėmis patalpoje - taip vaikas traktuojamas ir pats save traktuoja kaip asmenybę su visa atsakomybe. Ir trečia - kad vaikai gali valgyti viską, tik reikia atitinkamos maisto kultūros (man tai nepavyko, bet smagu bent teoriją žinoti)
5. Baby-Led Weaning: The Essential Guide to Introducing Solid Foods-and Helping Your Baby to Grow Up a Happy and Confident Eater autorės Gill Rapley ir Tracey Murkett.
“How to” arba “kaip konkrečiai kažką daryti” tipo knyga; šiuo atveju - kaip pereiti nuo kūdikio maitinimo pienu prie kietesnio maisto. Man intuityviai artimos rodosi evoliucinės psichologijos teorijos, nes logiškai mąstant prieš tūkstančius metų nebuvo blenderių ir niekas virtų brokolių vaikams netrynė, todėl įsivaizduoju moterį miškuose iš pradžių gal pakramtančią ir išspjaunančią kokias uogas mažyliui, o netrukus jau leidžiančią jam pačiam eksperimentuoti. Šios knygos dėka neviriau ir nepirkau JOKIŲ TYRELIŲ - nuo 6 mėn. abi dukras pradėjau maitinti kietu maistu ir leidau valgyti pačioms. Kodėl ir kaip - viskas šioje knygoje.
6. Oh Crap! Potty Training: Everything Modern Parents Need to Know to Do It Once and Do It Right - autorė Jamie Glowacki
Šitą knygą dažniausiai rekomenduoju kitiems, nes aiškiai ir linksmai parašyta. Nes jos dėka abi savo dukras greičiau nei per savaitę išmokiau eiti ant puoduko. Nes čia daug svarbių patarimų ir informacijos - nuo už šlapimo laikymą atsakingo raumenyno vystymą iki su tuštinimusi susijusiomis emocijomis. Mokymo metodas be bausmių, remiantis prieraišios tėvystės principais. Iki šiol šypsasui prisiminusi, kaip savo mergaitėms iš kumščio spaudžiau plastiliną imituodama patys žinot ką ;)
7. “Kaip užauginti žmogų. Mintys iš vaikų psichologo smėlio dėžės", autorė Aušra Kurienė.
Kol kas vienintelė mano skaityta lietuvių autorės knyga, pritaikyta išimtinai lietuvių auditorijai. Apima visą gyvenimą. Kai skaičiau labai patiko, bet dabar nieko neprismenu. Bet patikimo jausmas pakankamai stiprus, kad kaltinčiau savo išsiblaškymą, o ne turinį. Skaitysiu vėl.
8. Siblings Without Rivalry tos pačios autorės kaip knygos nr 2.
Būtinas skaitinys prieš gimstant antarm vaikui. Padėjo suprasti pirmagimės jausmus “Įsivaizduok, jei tavo vyras į namus parsiveda jaunesnę, mielesnę žmoną ir sako, brangioji, tau šitie rūbai jau per maži, atiduokime tai mažai žmonytei” - šis palyginimas ir šokiravo ir iki šiol kelia juoką. Knygos dėka stengiuosi nelyginti mergaičių, neskatinti tarp jų konkurencijos (kartais tai tėvų daroma nesąmoningai), mylėti kiekvieną savaip.
9. Raising a bilingual Child, autorė Barbara Zurer Pearson.
Primygtinai siūlau perskaityti visiems tėvams, o ypač sukūrusiems šeimas su kitataučiais arba gyvenantiems užsienyje. Viskas paaiškinta - kodėl verta auginti dvikalbį vaiką, kaip tai daryti, pateikta daug konkrečių pavyzdžių ir mokslinių tyrimų. Apie dvikalbystės svarbą, remdamasi šia autore ir savo patirtimi, jau rašiau viename populiariausių LRT tekstų čia ir čia.
10. Raising Cain. Protecting The Emotional Life of Boys. Autoriai dan Kindlon ir Michael Thompson. Tai - vidinio berniukų pasaulio niuansai, kurie iš tiesų smarkiai skiriasi nuo mergaitiškų. Jei visiškai supaprastinus, tai berniukai yra biologiškai judresni ir jų lingvistiniai sugebėjimai ankstyvame amžiuje dažnai atsilieka nuo mergaičių. Būtent dėl šių dviejų priežasčių jiems sunkiau sekasi susikaupti ir išsėdėti pradinėse mokyklos klasėse. Tada jie imami matyti kaip “blogi vaikai”, o jei dar pridėjus visuomenės stereotipinius lūkesčius vyrui, kuris turi slėpti jausmus - ir va jau receptas kaip sukurti piktą, agresyvų paauglį. Aišku, ne viskas taip paprasta, dėl to ir reikia skaityti knygą, o ne šį sąrašą. Kartais skaitydama kilstelėdavau antakius - smalsu,ar šią knygą daug kas kaltina seksizmu, ypač dabartiniame politkorektiškumo klimate. beje, čia jautriai ir gražiai užsimenama ir apie homoseksualių berniukų bėdas.
PLANUOJU SKAITYTI:
Explosive Child, The: A New Approach For Understanding And Parenting Easily Frustrated, Chronically Inflexible Children autorius Ross W. Greene.
Dar tik planuoju skaityti, norėdama geriau suprasti Žemynos kaprizus. O gal tai visai ne kaprizai?
The Book You Wish Your Parents Had Read , autorė Philippa Perry.
Mano viena protinga draugė vieną dieną prieš rašant šį tekstą rekomendavo šitą knygą. Pasitikiu tos draugės skoniu ir intelektu.
"Penkios vaikų meilės kalbos, autoriai Gary Chapman, Ross Campbell
Skaičiau apie suaugusių meilės kalbas, patiko. Šitos dar neturiu, vis atidėlioju. Gal jau skaitėt? Kokie įspūdžiai?
PARAŠIAU:
"Pirmąkart mama. Faktai, mitai, giminės moterų balsai ir vienos mamos istorija"- čia išsamiau kalbu apie kai kurias šio sąrašo knygas ir savo klajones tarp vaikų ugdymo teorijų paisymo ir motiniškos intuicijos. Popierinę knygą galima įsigyti čia, o elektroninę - čia.
Kai neturėjau vaikų turėjau labai tvirtą nuomonę apie jų auginimą. Man taip nebus, o taip bus. Mano vaikai valgys sveiką maistą, ir aš nebūsiu tokia mama, va kaip ta, kuri nesusitvarko. Ir knygų skaityti neketinau. Bet su pirmagime Žemyna gimiau ir nauja aš - motina, pradėjusi aktyviai domėtis vaikų ugdymo teorijomis, lyg tai būtų dar koks nors mokslinis darbas. Didysis mano gyvenimo projektas. Nors šiuo atžvilgiu gal ne tiek daug nuo senosios savęs nutolau - skaityti mėgau visada. Todėl ir augindama dukras, prieš imdamasi kokio nors naujo žingsnio, kaip pvz matinimas kietu maistu ar vaikų tarpusavio santykiai, aš vis perskaitydavau ta tema po knygą. Kartais po dvi. Ir vis tiek pasiklydau tarp teorijų, kai, pavyzdžiui, supykusiai Žemynai pagal knygos patarimą pasiūliau:
- Nupiešk ką jauti…
O ji sudraskė popieriaus lapą. Gal ir parodė, ką jaučia. Bet kitąsyk vis tik nupieše. Kartais tos knygos neveikia. Kartais jos veiktų, bet aš jų nepritaikau, nes esu neišsimiegojusi ir sakau “patylėk, viskas, nebegaliu”. Ne sykį tos knygos išgelbėjo mane nuo klaidų, nors jų vis tiek darau. Daryti klaidas ir jas pripažinti, kurti autentišką santykį su vaiku neslepiant savo silpnumo akimirkų ir ašarų - šitam irgi gavau palaiminimą iš knygų. Tikiuosi metams bėgant šį sąrašą pildyti.
Kokios knygos apie vaikų ugdymą jums patiko?
Gero laiko skaitant,
Su meile,
V.
*Sąraše knygos išdėliotos ne pagal gerumą ar svarbą, bet pagal tai, kokia eilės tvarka siūlyčiau jas skaityti.