- Nu kodėl būtinai reikėjo keltis anksčiau? – prie pusryčių stalo susivėlusi suniurzgė mano be penkių minučių paauglė.
Į mokyklą šiandien reikėjo nuvykti kiek anksčiau, nes lauke prieš pamokas vyks Sausio 13-osios minėjimas. Ir tada mano žandikaulis atvipo. Juk tiek kalbėta, pasakota, klausytasi, kartu baisėtasi ir gedėta žmonių, savo kūnais atnešusiais mums galimybę... skųstis. Dabar jie – nebe mūsų kaimynai. Jie virto mūsų istorija. Istorija mūsų vaikams.
Nors tądien buvau ketverių, labai gerai atsimenu visą dieną įjungtą televizorių, rodantį išdaužytus Spaudos rūmų langus, ir jaudulį, tvyrantį namuose. Tądien niekur nevykau, tačiau atrodo, kad girdžiu žmonių giesmes ir jaučiu šildančią laužų šilumą prie Seimo, matau krauju nulaistytą baltą tylų rytą ir nežinomybę, besislepiančią nemiegančių žmonių butuose.
Mes buvome paskutinė karta, kuri, kad ir ne tiek daug, jautė, iš kur ištrūkome. Matėme pasikeitimus, lėtai sliūkinančius per raudonais batais nutryptą sąmonę, politiką, ekonomiką... tautą.
Sako, sunkūs laikai ugdo stiprius žmones.
Stiprūs žmonės kuria gerus laikus.
Geri laikai užaugina silpnus žmones.
Silpni žmonės atneša blogus laikus.
Stiprūs tėvai mus augino būti stipriais: pirmoje klasėje, su raktu ant kaklo, kiūtinti namo ir išsikepti kažkada apvirtų bulvių. Prisiimti atsakomybę, kai raktas pamestas ir tenka gurgiančiu pilvu N valandų sėdėti prie durų, po sėdimąją pasikišus kuprinę. Patiems užsirašyti, apsilenkti sąsiuvinius, paruošti pamokas ir važiuoti troleibusais į patį pačiausią būrelį. Kieme varvantį kraują gydyti trauklapiais. Vieniems namuose sirgti. Sėdėti po pamokų prisidirbus.
Gauti pylos pavėlavus grįžti. Patyčias spręsti tol, kol jos netaps draugystėmis arba nepasibaigs suknežinta nosimi. Mes užaugome išmokę išlikti. Bet kokiomis sąlygomis.
Tačiau laikai pasikeitė. Norime ar ne – pasikeitėme ir mes. Buvome paskutinė karta, kai mamos stovėjo eilėse mišinėlio kūdikiams, ir pirmoji – stovinti eilėje imbierinės latės be pieno ir gliuteno.
Suskubome gyventi: ryti dienas ir galimybes pilnomis saujomis. Mokytis, kas patinka; skaityti, ką geidžiame; keliauti, kiek išgalime; dirbti iki išnaktų; sportuoti iki kvadratinio pilvo; ir dar, ir dar, ir dar. Ir štai kiek sukūrėme.
Kiek valandų dar slepiasi dienoje? Išmokome pervargti, pabėgti nuo savęs, ir vis imti ir imti – lyg kas ketintų mostelti burtų lazdele ir vėl mums užkabinti raktą ant kaklo ir pasiūlyti keptų bulvių.
Ne fri. Paprastų.
Pervargimas? Perdegimas? - tai mūsų kartos šūkis, kuriuo didžiuojamės, lyg nešdami vėliavą. Nes mes – paskutinieji, kurie atsimena, kiek daug reiškia NEgalėti. Ko norime savo vaikams? Kad būtų HEROJAI. Su tobula vaikyste, pasaldinta ankstyvu darželiu ir nuolat dirbančiais tėvais, N+X būrelių ir veiklų, butikėlinių pastelinių žaislų ir naujausių ekranų, siekiant išpirkti savo lėkimą.
Su skambučiais mokytojoms, su filmukais odontologo kėdėje, kirpyklomis raketoje, saldainiais „už bakst“, nutransportavimu į būrelius, egzotiškomis atostogomis, kultūringais draugais, naujausiais telefonais, naujais ledais vietoj nukritusių, saugiais žaidimais, privačiais kiemais, auklėmis ligų laikotarpiu, penkiais korepetitoriais ir studijų fondu (o kas, jei nepavyks?...). Ir dar, ir dar, ir dar.
Ir jie tikrai tokiais tampa – apsiskaitę, įdomūs, žinantys savo vertę ir... lėtai sėdmaišiuose siurbčiojantys savo mėtinę latę, vos laikrodžiui parodžius 17:10. Nes jie nenori pervargimo, nenori lėkimo (iš tėvų klaidų juk mokomasi), nenori šeimos (dabar ar apskritai?).
Jie nori keliauti, lėtai gyventi, rašyti gražius poust‘us ir būti reikšmingi. Jie nori VISKO. Čia ir dabar. Galbūt – suklydome? Ne, sukūrėme gerus laikus. Tikrai gerus – ir labai labai staigiai.
Kai mano vyras pernai metų kovą nusprendė, kad stos į Šaulių sąjungą, pagalvojau – „o, dieve, kaip bus, jei bus karas?“. O tada supratau, kad blogis atsliūkins bet kur – jei tik leisi jam žengti žingsnį. Nuo jo nepasislėpsi ispanijose, kanaruose ar turkijose. Tik kaip jausiesi pabėgęs?
Nes mūsų karta dar žino, kaip tas kruvinas blogis, tankais važiuojantis per vaikus, atrodo.
Labai tikiuosi, kad mūsų geri laikai nesukūrė silpnų (kad ir protingų, gerų, gražių ir gilių) žmonių, kurie slepiasi už ekranų, aukodami aukas stipriems žmonėms, ir išdrįstų pakilti nuo sėdmaišio, rizikuodami išpilti savo latę.
Mums pasisekė – sukūrėme gerus laikus.
Ukrainoje tokie dar nebuvo atėję.
Jie už tokius kovoja.
Slava Ukraini.
Su Sausio 13-ąją, kurios nepamiršime.
Autorė apie save:
Aš - Aušrinė Tilindė, mama, žmona, teisininkė ir pradedanti kūrėja.
Esu parašiusi ir išleidusi istorinį psichologinį romaną "Pabėgimas", istorinę knygelę vaikams "Anita ir kiti pasauliai" bei kartu su vyru - lengvai skaitomą finansinio augimo knygą "Stiprus žmogus. Asmeninio bankroto gidas". Rašymas su manimi buvo jau nuo pradinės mokyklos laikų, tačiau paskutiniais metais kūryba iššovė tarsi kamštis, kuri tapo terapija po sunkios darbo dienos.
Galimybė bendrauti su įvairiais žmonėmis, išgirsti jų istorijas, leidžia kurti spalvingus personažus, kelti sudėtingus klausimus - į kuriuos ir pati ne visuomet turiu atsakymą.
Būtent tai man ir yra literatūra - būdas pažinti, atrasti, ieškoti savyje atsakymų, kuriuos mums nebyliai užduoda knyga.