Gyveno kartą mergaitė, kuri nemokėjo siuvinėti. “Tu būsi bloga žmona!” sakė jai darbų mokytoja, o tada pasikvietė mergaitės mamą rimtam pokalbiui, nes darbų mokytojos darbas buvo auginti geras žmonas. Tuo metu mergaitė mokėsi šeštoje klasėje.
“Mano mama nesiuvinėja, aš nesiuvinėju, ir mano dukra nesiuvinės” - maždaug tokiais žodžiais gimdytoja apgynė mane nuo starynskų darbų mokytojos paniatkių.
“Mes per dažnai vartojame žodį “trauma” “ - teigia draugės psichoterapeutė. Draugė po terapijos dažnai atvažiuoja pas mane antrai terapijai su matchios puodeliu. Aš irgi taip šio to išmokstu. “Atrodo, kad viskas dabar yra trauma, trauma, trauma, bet kur tada tikroji trauma?”
Prieš keletą metų mano anyta dramatiškai vartė akis išgirdusi istoriją, kaip vaikystėje mama mane gąsdino, kad jei kišiu žaislus po lentyna, ten užsiveis gyvačių. “This is child abuse!” pasmerkė tipišku amerikietišku falcetu. Bet ar tikrai?
Darbų mokytojai buvo visiškai pochuj ką iš kartos į kartą veikia mano giminės moterys. Kai kitąsyk į pamoką atėjau neatlikusi prijuostės siuvinėjimo namų darbų, gavau bausmę: visą sąsiuvinį turėjau prirašyti šiais žodžiais:
AŠ DAUGIAU NIEKADA Į DARBŲ PAMOKĄ NEATEISIU NEPASIRUOŠUSI. Trauma? Kaip pažiūrėsi.
Nuo tada sukausi kaip galėjau. Už mane siuvinėti pradėjo kita močiutė, tėčio mama. Darbų mokytoja kraipydavo galvą. Antipatija buvo abipusė. Per maisto gaminimo pamokas tyčia dėjau savo plaukus į kotletus, tikėdamasi, kad vienas jų užsiliks ant Bombonešio - šitaip pravardžiavome mokytoją, liežuvio. Tam tikra prasme visas sovietmetis buvo viena didelė trauma. Jau vien pagalvojus, koks fuckin seksizmas dabarties akimis žiūrint yra mokykloje mergaites mokyti siūti ir kepti, o berniukus leisti prie plaktukų ir lituoklių. Bet, traumuota nesijaučiu, priešingai, man atrodo, pabuvusi narvelyje tik dar labiau vertinu beribį dangų.
Mokslo metų pabaigoje mums reikėjo pristatyti svarbiausią darbelį: savo rankomis pasiūtą ir išsiuvinėta drabužį. Močiutė man pasiuvo baltą sijonuką. Nepamenu kas ir kaip, bet kažkodėl išsiuvinėti jo nespėjo. Radau kūrybišką sprendimą: išpaišiau sijoną flomasteriais, prirašinėjau visokių frazių, tokių kaip “X files” ir pan., papuošiau širdelėmis. Prieš darbų pamoką nusprendžiau sijoną paversti kolektyviniu kūriniu ir pakviečiau ant jo pasireikšti klasiokes.
Darbų mokytojai kūrinys padarė tokį stiprų įspūdį, kad mano garbei ji surengė parodėlę:
“KAIP NEREIKIA DIRBTI”.
Trauma? Purtau galvą. Esu dėkinga savo mamai, kad šeštoje klasėje žinojau: moters vertė slypi ne rankdarbiuose ir ne kotletuose. “Būsiu rašytoja!” pareiškiau darbų mokytojai. Bombonešiui nuo tokių žodžių net spaudimas užkilo, moteris užkaitusiu veidu mums tėškė pamokslą apie Baltušį, kuriam, pasak jos, vos vieną puslapį parašius pakildavo temperatūra. Žodžiu, reikėjo man susprasti, kad ne tau Martynai mėlynas dangus. Beje, ar yra kokia moteriška šios dainos versija? Dabar į galvą lenda kažkodėl tik “nieks kits čia nekalts, mergužėle, tu pati, su berneliais trali vali, labai buvau uchvatni!”… Gal todėl, kad šitą dainą dainuodavo ta pati močiutė, už mane dariusi siuvinėjimo namų darbus? Pasąmonės žaidimai…
Jei atliktume apklausą, turbūt itin mažai žmonių atsakytų: noriu būti nuobodžiai normalia vidutinybe. Įtariu, kad žmonės teigtų siekiantys būti ypatingi, laisvi, turtingi, išskirtiniai, stilingi.
Vienas į kitą panašūs pilki arba smėliniai interjerai, geliniai nagučiai, IG filtrais paturbinti veidai ir burrata sūrio salotos vakarienei, o tada pasijutusi svarbi ir originali prisėdi parašyti laiško ar komentaro nepažįstamai moteriai, norėdama priminti jai jos “vietą”:
“Moteriai šitaip keiktis negražu.”
“Vaiva, tu man labai patinki, bet žinok, durnai atrodai kai su apatiniais prieš veidrodį fotkiniesi.”
“Tie tapetai turbūt kreivai suklijuoti, nes linijos nesutampa?”
“Aš maniau, kad tu rimta rašytoja, bet kodėl dabar rašai apie Siegel?”
“Tas spenys nutįsęs žindant neestetiškai atrodo. Iš pagarbos sekėjams reikia gražias nuotraukas kelti.”
“O tau nebaisu, kad perkant daiktus iš sekondhendo perimsi mirusių žmonių energetiką?”
“Kokia čia rašytoja, jeigu veido kremukus reklamuoja? Nerimta, matyt.”
“Bet tai savo knygas taip reklamuoja, kad net nesinori jų pirkti!”
“Nuolat pabrėžia tą savo filosofijos magistrą Londone, kažkaip vulgaru, kai pats žmogus taip save kelia ir giriasi…”
“O tu pagalvojai, kaip tavo knygą skaitydamos jausis mamos, kurios savo vaikų nežindė?!”
“Va va, grįžai į Lietuvą, susitvarkei, iškart geriau atrodai, o tai tuose Havajuose tokia suvargusi hipė atrodai…”
“Bet tai jeigu ji jau moko kitus kaip knygas rašyti, tai pati turėtų aiškiai žanrus atskirti, nes dabar skaitant jos knygą neaišku, ar čia komedija ar tragedija?”
Citatos netikslios, surašiau jas iš atminties, bet su kiekvienu sakiniu vis plačiau šypsausi. Nes tai yra ne kas kita, kaip mėginimai sukaustyti moterį, paversti ją patogia, kuklia, paklusnia - “normalia”. Anksčiau tai buvo daroma mergaites mokant kepti kotletus ir siuvinėti. O dabar?
Negaliu pamiršti man net kelių moterų instagrame užduoto klausimo:
“Kokia turėtų būti moteris?”
Iš pradžių sukau galvą ką atsakyti. Net LRT tekstą apie tai parašiau. O paskiau man pasidarė liūdna. Kodėl moterys savęs neklausia:
“Kokia moterimi aš NORIU būti?”
Arba apskritai ar noriu būti moterimi…?
Grįžusi į Lietuvą susitinku su pulkais moterų. Jos ateina į mano renginius, aš einu į renginius. Kiekvieną kartą nustembu dėl dviejų dalykų. Pirma: koks gylis jose slypi! Dauguma jų RAGANOS - geriausia, stipriausia šio žodžio prasme, tolį RE-ginčios, GA-linčios, su kuprotomis NOSelėmis. Moterys, su giliomis šaknimis, dideliu nuojautos potencialu. Antra: kaip jos nepažįsta savo galios, kažinko bijo, krūpčioja jei ne tiesiogiai tai metaforiškai, dairosi atgal, ieško visokių abejotinos reputacijos vedlių, nes pačios bijo save vesti, jau nekalbant apie kitus.
Aš neturiu jokio patarimo, moralo. Man atrodo, pati mano išsilaisvinimas didele dalimi buvo emigracijos pasekmė. Tiesiog, dabar aš nebijau dainuoti pati sau kažką prekybos centre, rimtai. Bet ir mama mane laisvai augino. Neketinu nieko čia pradėti jus mokyti, aš nežinau kaip jums išlaisvėti, jei jums baisu “ką žmonės pagalvos” arba jei savęs klausiate “ką turėčiau daryti”, “kokia turėčiau būti” užuoti išgirdusios, ko pačios iš savęs nori. Prieš kelis metus viena mūsų auklytė negalėjo apsispręsti gyvenime, ir tada mano mažoji trejų metukų Indrajytė paėmė merginos veidą į savo rankutes ir sušuko:
- Ko tu noli? Ko tu noli???
Auklytei tai buvo savotiška nušvitimo akimirka.
Man atrodo, kad mums dažnai koją pakiša filmai. Kai jų daug kažkaip ima atrodyti, kad ir gyvenime galimi daugybė scenarijų, kuriuos ir pačios kažkaip kada nors suspėsime patirti. Ne tik filmai, bet ir visos tos reinkarnacijos ir pomirtinio gyvenimo idėjos, gali būti, juk yra išgalvotos tik tam, kad neišprotėčiau suvokusi: turiu tik šiandien, tik šitą kūną, tik šituos žmones, tik šitą pasaulį ir nežinau kiek laiko čia būsiu.
Ko tu nori?
Aš tai noriu ir toliau būti ta mergaite, kuri piešė ant sijono užuot siuvinėjusi, ir kvietė tai daryti savo klasiokes :D
Su meile,
Vaiva