Šiame tekste dalinuosi skrydžių su vaikais patirtimi, praktiniais patarimais, triukais ir daiktų, kuriuos būtina pasiimti sąrašu. Beje, čia didžia dalimi kalbu apie ilgus 5-12 valandų trukmės skrydžius, nes dviejų valandų skrydis iš Vilniaus į Londoną tai beveik tas pats kas su mašina į Palangą nuvažiuoti.
Patirtis ir nuotykiai
Jau penkerius metus kiekvieną žiemą iš Havajų skraidau į Lietuvą - pirmiausiai su septynių mėnesių Žemyna ant rankų, vėliau ir su dviem vaikais. Žemyna dabar yra patyrusi jau virš šimto skrydžių lėktuvu; kai jai buvo dveji metukai jos mėgstamiausias žaidimas buvo apsimesti stiuardese - sukeldavo mūsų rankines ant stalo ir klausdavo “water or juice?”.
Pirmąsyk Žemynai lėktuvu teko skristi kai ji buvo vos kelių savaičių amžiaus - tąsyk tai buvo ne mano pasirinkimas - tiksliau neatidėliotinais reikalais man reikėjo iš Big Island skristi į Honolulu ir teko rinktis - visai dienai palikti naujagimę su anyta ar pasiimti kartu. Aišku, pasiėmiau. Dabar jau tikrai žinau - kuo mažesnis vaikas, tuo lengviau skristi. Naujagimiai apskritai beveik visą laiką miega. Sunkiausia man su vaikais iki dvejų metų, kurie jau vaikšto, ropoja, bet dar nežiūri filmų - prie to dar grįšiu.
Esu skridusi su sergančiu vaiku, su vemiančiu vaiku, o vieną kartą lėktuve Žemyna besimaldama kažkaip sugebėjo kristi ir prasikąsti liežuvyje skylę. Pasipylė kraujas, o man ant rankų dar buvo šešių mėnesių Indraja. Tąsyk likau stebėtinai rami, dukroms neparodžiau išgąsčio, nuėjome pas stiuardeses, paprašiau ledo. Gerai, kad burnoje žaizdos greitai gyja. Esu skridusi būdama nėščia ir dargi su Žemyna ant rankų. Beveik visi mano skrydžiai su vaikais vyksta be vyro, nes jis lieka Havajuose dirbti, o aš skrendu, tai pas tėvus, tai pas uošvius…
Vis tik sunkiausias skrydis buvo kai pirmąkart į Lietuvą išsiruošiau jau ne su vienu, bet su dviem vaikais. Tada Žemynai buvo treji metukai, o Indie vos keturi mėnesiai. Kaip visada nusiteikiau, kad galiu. Bet mums atšaukė skrydį, išlaipino lauke per tropinę audrą, visos trys peršalome, ir kai vėl sulipome į lėktuvą (po paros laiko), jau slogavome ir kosėjome. Keturių mėnesių Indrajai kylant ir leidžiantis nuolat skaudėjo ausis ir ji saubingai klykė. Kelionė su persėdimais iš Havajų per Sanfranciską, Frankfurtą į Vilnių truko beveik keturiasdešimt valandų. Per tą laiką aš visiškai nemiegojau, nes vienu metu nemiegojo mano mergaitės - kai Žemyna snaudė, Indie norėjo žaisti arba verkė ir atvirkščiai. Galiausiai atskridome į Vilnių vidury žiemos. Žemyna krykštavo per langą matydama sniegą, bet netrukus paaiškėjo, kad dingo mūsų bagažas. Ne tik lagaminai su šiltais rūbais, bet ir autokėdutės, kurių man žūtbūt reikėjo, kad galėčiau saugiai nuvažiuoti į Kauną - nespėjo įdėti į lėktuvą iš Frankfurto. Išėjau iš oro uosto su pusiau vasariniais rūbais ir mane ištiko lengvas nervinis priepuolis. Bet žiūrėdama atgal vis tiek matau, kad skristi buvo verta, nes laikas su šeima yra neįkainojamas. Bagažas, beje, irgi atsirado - kitą dieną buvo pristatytas į namus.
Svarbiausias dalykas skrendant su vaikais yra...
NUSITEIKIMAS. Nuoširdžiai nesuprantu klausimo: o kaip skristi su vaiku? O kaip žmonės pėsčiomis nuo karo bėga, kelių valstybių sienas basomis kerta, kaip pabėgėliai guminėmis valtimis perplaukia jūras? O čia tik pasėdėti ankštoje kėdėje, kol tau kažkas kitas nešioja maistą ir gėrimus. Skristi lėktuvu yra tas pats, kas ilgai važiuoti autobusu, iš kurio negalima išlipti. Tas pats, kas būti su vaiku dešimt valandų užsidarius mažame kambarėlyje. Skamba ne kaip, bet ne taip jau blogai, jei tame kambarėlyje yra du televizoriai, tiekiamas karštas maistas ir - svarbiausia - pagaliau išlipusi iš to “kambarėlio” atsiduri naujoje nuotykių vietoje arba išsiilgtuose namuose.
Visada nusiteikiu, kad skristi su dviem vaikais yra nieko tokio. Nes visų pirma tai - prabanga, už kurią esu gyvenimui dėkinga. Antra, jei kažkas tikrai nesigauna, pavyzdžiui, neturiu rankų užkelti lagaminui - gi ne dykumoje esu, o tarp žmonių. Kažkas iš aplinkinių visada geranoriškai padeda. Nusiteikimas svarbiausia. Jeigu aš galiu, gali ir tu.
Būtinų daiktų sąrašas:
* Ausinės - tos didesnės, bet ne tos kur kišasi į ausį. Lėktuvuose dalinamos vienkartinės ausinės vaikams yra nepatogios, jiems ausytėje ilgai nesilaiko, ir tada būna labai nepatogu žiūrėti filmukus.
* Termometras - nustebau, bet stiuardesės termometrų neturi. O man yra buvę, kad įtariu vaiką susirgus, bet negaliu pamatuoti temperatūros, o prieš akis dar dešimt valandų skrydžio.
* Vaistai nuo temperatūros, alergijos ir nuo slogos. Nuo slogos vaistus pradėjau imti po to karto, kai Indraja klykė iš skausmo leidžiantis lėktuvui. Žinau, kad tie lašiukai nėra sveika mažiems vaikams, bet jau geriau vieną kartą sulašinsiu, nei stebėsiu kaip dvidešimt minučių klykia skausme - jie padeda nuo ausų skausmo esant slogai.
* Vežimas. Man asmeniškai jis labai praverčia persėdimų metu, kai pavyzdžiui reikia dešimt valandų pralaukti kokiam nors oro uoste iki kito skrydžio. Vežime vaikai ir pamiega,ir ten daiktus susidėti visus galiu, nereikia nieko man nešioti. Labai svarbu - vežimą reikia registruoti ne į bendrą bagažą, bet GATE CHECK IN.
* Kaklo pagalvė. Man ji būtina, kad bent šiek tiek pailsėčiau. Tikrai verta nepagailėti pinigų geresnei.
Kiti daiktai man atrodo akivaizdūs, turbūt kiekvieni tėvai apie juos pagalvos, bet vis tiek parašau:
Kelios eilutės drabužių vaikams persirengti, jei, pavyzdžiui, apsipils. Maniškės VISADA bent kartą apsipila sultimis.
Užkandžiai. Verta pasidomėti, ar skrydžio metu bus tiekiamas maistas. Aš esu skridusi ir visai nepasiėmusi užkandžių - nieko tokio, bet visada smagu turėti ką vaikams pakramsnoti.
Pieštukai, žaidimai - irgi gerai, tik jie dažnai išbyra, nukrenta po sėdyne, tai aš asmeniškai nebeturiu kantrybės.
Sauskelnės - duh! Žinau, kad kiekvieni tėvai kūdikiams jų ir taip pasiims, tik primenu, kad lėktuvų tualetuose yra vaikų sauskelnių keitimo stalai.
Naujas žaislas arba “Kinder kiaušinis” - jo geriau vaikui nerodyti ir išsitraukti krizinėje situacijoje. Žinau, kad psichologai yra prieš kyšių davimą vaikams, bet kartais you gotta do what you gotta do. Dabar prieš knygų mugę mes vėl skrisime į LT ir aš jau turiu panoms nupirkusi ir paslėpusi po LOL lėlytę.
Filmukai
Iš mano patirties visuose ilgesniuose nei šešių valandų skrydžiuose būna televizoriukai su rodomais filmais. Bet jei skrydis trumpas, verta pasiimti savo planšetę, arba aš pvz iš “Netflix” nemokamai downloadinu filmukus į telefoną prieš skrydį - tada juos galima žiūrėti ir kai nėra interneto. Pastaba: “Netflix” aplikacijoje telefone parsisiųsti filmukus galima tik kai yra wifi, žodžiu jau sėdint lėktuve prieš kylant staiga prisiminus parsisiųsti nepavyks (bandžiau, pasimokiau) - geriausia filmukus parsisiųsti į telefoną dar esant namie, arba, pavyzdžiui, oro uoste, kur pavyksta pasigauti wifi.
Žinau, kad psichologai vėl gal nesutiks, bet ilgi skrydžiai yra gan stresinė, varginanti situacija, tai aš jų metu visai neriboju filmukų laiko. Tegul žiūri, vis tiek daugiau nelabai yra ką veikti.
Žaidimas
Visą skrydį paverčiu žaidimu mergaitėms. Leidžiu joms pačioms paduoti bilietus įlipus į lėktuvą (net jei ten netikrina bilietų, stiuardesės mielai paima), tada prašau jų surasti mūsų sėdynių numerį. Atspėti, koks bus mūsų patiekalas. Pačioms užsisegti diržus. Kartais, jei nėra spūsties, leidžiu joms pačioms vilkti lagaminus. Joms labai patinka, nors po ilgų skrydžių, aišku, būna nuovargio ir ašarų, kad ir ką bedaryčiau.
Už ką reikia mokėti, už ką nereikia?
Tokia bendra taisyklė: vaikai iki dvejų metų amžiaus skrenda nemokamai, bet atskiros sėdynės lėktuve negauna. Sėdi tėvams ant kelių. Yra išimčių, pvz., Europoje kai kur teko už kūdikį mokėti 10% nuo bendros skrydžio bilietų sumos, bet atskiros sėdynės vis tiek negavo.
Net tuo atveju, kai vaikas skrenda nemokamai, jo autokėdutė ir vežimas irgi skrenda NEMOKAMAI. tačiau perkant lėktuvo bilietą būtina įrašyti ir kūdikį kaip keleivį - vardą, pavardę ir t.t. Žodžiu, negalima ateiti su kūdikiu ant rankų prieš tai neužregistravus jo į skrydį.
Vaikai nuo dvejų metų skrenda už pilną kainą ir gauna atskirą vietą lėktuve šalia tėvų. Jų autokėdutės ir vežimai vis tiek skrenda kartu nemokamai. Man būna šiek tiek pikta, kad už tokį piprią reikia tiek daug moketi, kai tuo tarpu siaubingą anstvorį trintys žmonės užima dvi kėdes be papildomo mokesčio… nepradėsiu čia :))) Žodžiu, iš to lengvo piktumo aš visada būtinai imu visą atnešamą maistą, kuris priklauso mano vaikams, ir jei vaikai nevalgo, suėdu pati. Taip atrodo bent šiek tiek iš avialinijų pinigų atsiimu.
TRIUKAI
Kūdikį žindyti lėktuvui kylant ir leidžiantis - tai padeda, kad neskaudėtų ausyčių. Kartais net būdavo, palaikau alkaną, kad žįstų kylant. Vyresniems vaikams padeda kylant ir leidžiantis kramtyt gumą.
Leisti vaikams miegoti kada nori. Lėktuve aš nebandau įvesti jokio režimo, tiesiog stengiuosi, kad skrydis mums visoms trims būtų kuo lengvesnis.
Netildyti vaikų tik lipant į lėktuvą. Visai gerai jei vaikais iš pradžių verkia ar ožiuojasi, ypač ilgųjų reisų skrydyje - žmones rėkiantys vaikai gąsdina, ir laaabai dažnai, jei yra vietų, jie paprašo stiuardesių būti persodinti kitur. Čia yra visiškas win-win, nes tada man su vaikais lieka daugiau vietos.
Užsisakyti vegetariško arba kokio kitokio spec. maisto lėktuve (tai reikia padaryti bent dvylika valandų prieš skrydį). Tada maisto gauni pirmiau už kitus keleivius. Ypač aktualu su mažais vaikais, kurie nesupranta, kodėl kitiems jau neša, o man dar ne?
Turėti su savimi dezinfekuojančių drėgnų servetėlių. Mano dukrų pediatras visada rekomenduoja vos atsisėdus į savo vietas lėktuve tomis servetėlimis nuvalyti ranktūrius ir maisto padėklą. Ne visada prisimenu tai padaryti, bet man atrodo, geras patarimas.
Imti kompaktišką rankinį bagažą, geriausiai - kuprinę, kad būtų patogu nešti vaikus, o atsegus krepšį viskas neišbyrėtų. Kai Indraja buvo mažesnė man labai pravertė ir kūdikio nešioklė.
Nebijoti prašyti žmonių pagalbos. Man yra reikėję su dviem miegančiais vaikais ant rankų nukelti vežimą, išimti bagažą, o vieną kartą net prašiau nepažįstamų žmonių panešti miegančią Žemyną mums lipant iš lėktuvo. Visada nusiteikiu, kad pasaulis yra nusiteikęs man padėti, pasaulis yra su manimi, o ne prieš mane.
Klausimai, kuriuos uždavėte Instagrame:
Klausimas: Kaip skrendant su vaikais pačiai pamiegoti?
Atsakymas: greičiausiai, kad niekaip. Bet vilčių yra, jei vaikai miega arba žiūri filmukus, o jūs turite kaklo pagalvę.
Klausimas: Kaip pačiai galo negauti skrendant su vaikais?
Atsakymas: Aš tai stengiuosi kažką malonaus sau padaryti. Būtent todėl leidžiu vaikams žiūrėti daug filmukų, nes tada galiu ramiai pavalgyti, pažiūrėti filmą, kartais net nusnausti. Nes jei aš bent kiek nepailsėsiu, negalėsiu pasirūpinti ir vaikais.
Klausimas: Ar pažiūrėjus daug filmukų nepadidėja vaikų irzlumas?
Atsakymas: Maniškėms padidėja. Bet aš geriau dorosiuosi su irzliais vaikais PO skrydžio, nei skrydžio metu.
Klausimas: Kaip reaguoti į piktus pakeleivius, kuriuos erzina verkiants vaikai?
Atsakymas: Tai jų problema, ne mano. Vaikai yra vaikai, ir aš darau viską, kad maniškiai neverktų. Nė viena mama tyčia nevirkdo vaiko. Todėl, jei vaikas bliauna - tai ne tėvų kaltė. Tai yra force majore, kurį kažkaip visiems reikia iškęsti. Vienas dalykas ką vaikams draudžiu - spardyti priešais sėdinčio žmogaus sėdynę. O jei kažkas aplink raukosi ar varto akis, tai man dzin. Įdomus patarimas, kurį kažkas man davė (nors pati taip nedarau) - prieš skrydį pasiruošti tikrai gerų šokoladukų ir mini atviručių, ant kurių būtų parašyta “atsiprašau, už nepatogumus, kuriuos sukelia mano vaikai” - tuos lauknešėlius skrydžio pradžioje reikia duoti stiuardesėms ir aplink sėdintiems pakeleiviams. Niekad nebandžiau, jei pabandysit, parašykite kaip veikia.
Kaip jums sekasi skrydžiai su vaikais? Gal kažką pamiršau paminėti ar nežonijau? Pasidalinkite patirtimi komentaruose :)
Su meile,
V.