Skaityti šitą knygą buvo darbas. Turiu tokią taisyklę: imu vieną publicistinę - mokslinę, tada vieną filosofinę/dvasinę/arba apie vaikų raidą ir tada - romaną desertui. Tada kartoju iš naujo ta pačia tvarka. Kartais būna sunku, užstringu, bet vis tiek neimu į rankas romanų, kuriuos galėčiau versti po tris per savaitę. Nes noriu žinoti ir suprasti daugiau.
N. Klein “This Changes Everything” skaičiau kiek ilgiau nei du mėnesius. Tai turbūt mano vienos knygos skaitymo rekordas.
Skaičiau ilgai, nes vietomis buvo nuobodu. Autorė iki smulkmenų vardija kompanijas ir jų pinigus, mini politikus ir organizacijas, kurie prisidengia kitokiais tikslais iš tiesų nori tik vieno - gauti kuo daugiau iškastinio kuro ir parduoti jį už kuo didesnę sumą pinigų.
Ilgainiui skaitydama supratau, kad visus juos paminėti ir išvardinti yra labai svarbu. Nuo Richard Branson, kuris prieš keletą metų surengė ekstravagantiškus pasirodymus ir viešai pažadėjo gelbėti pasaulį, ir net paskyrė, berods milijardo dolerių premiją tam, kas išras žalią kurą. Dar jis buvo pažadėjęs milijonus dolerių skirti to kuro paieškoms, bet… neskyrė. Užtat prisideda prie aplinkos taršos skraidindamas turtuolius pasidairyti į kosmosą. Ir baigiant aplinkosaugos organizacijomis Teksase, kurios prisidengusios kilniais tikslais gamtos draustinyje įsirengė naftos gręžinį. Aha, perskaitėte teisingai. Ir nafta rankas susitepę politikai - pvz vien JAV kongreso nariai rinkimų metu iš naftos kompanijų gauna šimtus tūkstančių dolerių PER DIENĄ. Kaip manote, kiek pasaulyje yra politikų, kurie iš idėjos atsisakytų dešimčių milijonų dolerių?
Žinoma, kad yra. Bet nedaug.
Naomi Klein savo knygą pradeda nuo klimato kaitos neigimo. 97% pasaulio klimatologų sutinka, kad Žemė artėja klimato katastrofos link. Į atmosferą paleidžiama vis daugiau anglies dvideginio ir metano dujų, vandenynai teršiami chemikalais, išsipylusia nafta ir plastiku. Šylant orui šyla ir vanduo - jau dabar masiškai miršta koralai, su kuriais išnyks ištisos ekosistemos. Jei nieko nekeisime šiandien, už kelių dešimtmečių vandenynai bus be gyvybės ir rūgštiniai, o visa Žemė kepins lyg dykuma, po kurią lakstys Mad Max’o herojai - jei ne mūsų vaikai, tai anūkai. Ar tokį pasaulį noriu palikti savo žemynai ir Indrajai?
Bet atsiprašau, gi sakiau kalbėsiu apie klimato kaitos neigimą. Jį neigia likę trys procentai “mokslininkų”, dauguma Heartland instituto nariai, rengiantys klimato kaitos neigimo konferencijas. Spėkite, kas finansuoja Heartland instituto veklą? Milžiniškos iškastinio kuro kompanijos. Sociologų tyrimų duomenimis klimato kaitą JAV neigia žymiai daugiau respublikonų nei demokratų, nes “žmogui labai sunku pakeisti savo įsitikinimus, kai nuo tų įsitikinimų priklauso jo atlyginimas”. Mat demokratai yra labiau linkę į socialinę lygybę, kai tuo tarpu respublikonai, grubiai tariant, tiki kad su ginklu rankoje gali pirkti ir parduoti bet ką, o vyriausybė tegul nesikiša.
Bet čia ir slypi viena didžiausių klimato kaitos problemų - vyriausybių nesikišimas į laisvą rinką, kitaip tariant - laukinis kapitalizmas. Iškastinio kuro kompanijos galiausiai turi daugiau įtakos už pačias vyriausybes. Jos kasa ir gręžia šventose žemėse, gamtos draustiniuose, vandenynų gelmėse. Jos teršia upes, orą ir šalia naftos gręžinių gyvenantys žmonės išsyk ima skųstis ženkliai padidėjusiais vėžiniais susirgimais.
Dabar rašydama jaučiu kaip tankėja mano kvėpavimas. Norėčiau papasakoti tiek daug, bet blogo įrašas negali (ir neturi) sutalpinti penkių šimtų puslapių informacijos.
Išprotėję mokslininkai svarsto apie galimybę šviesą atspindinčių chemikalų pagalba užtemdyti saulę ir taip pristabdyti planetos šilimą. Tai sukeltų sausras beveik visoje Azijoje ir Afrikoje, o galiausiai nusprendus nebetemdyti saulės būtų dar blogiau - planeta atšiltų ne palaipsniui, bet staigiai kaip, Klein teigimu, filmuose nutinka senoms raganoms, kurios ilgai gėrė jaunystės eleksyrą ir staiga pasakos pabaigoje jo negavusios akimirksniu susiraukšlėja - taip nutiktų ir mūsų Žemei. Užtemdyti saulę - ne išeitis.
Žmonės taikių protestų metų visame pasaulyje priešinasi naujiems iškastinio kuro gręžiniams. Įvairiausių socialinių sluoksnių, tautybių ir pažiūrų - klimato aktyvistai net įkūrė netikėtas kaubojų ir indėnų sąjungas. Tačiau medijose jie dažniausiai pateikiami kaip teroristai, trukdantys nekaltiems darbuotojams dirbti savo darbą.
Klein šioje knygoje, kuriai medžiagą rinko penkerius metus, kalba išimtinai apie iškastinio kuro problemą. Nes ši problema iš esmės atspindi augančių ekonomikų požiūrį į Žemę: extractvism’ą (nežinau kaip lietuviškai), dar nuo filosofo F. Beikono laikų, manant, kad reikia tik imti, gręžti, kasti, vartoti, uždirbti. Tarsi planetos ištekliai nebūtų baigtiniai.
Bet dar nepasiekus šulinio dugno tampa aišku, kad vieną dieną gali baigtis vanduo ir oras, gali išmirti bitės ir iškepti visi augalai. Todėl nuo ekstraktyvzmo reikia skubiai pereiti prie atsinaujinančių energijos formų: saulės ir vėjo, vandens ir kitokios, dirvožemį tausojančios žemdirbystės.
Dar Klein rašo apie kolonijų dėka industrializaciją pora šimtmečių anksčiau pasiekusių valstybių skolą besivystančioms šalims. Ir pateikia įkvepiančių pavyzdžių, kaip ekonomiškai neįmanomos atrodžiusios aukos įvyko socialinio teisingumo vardan (vergovės panaikinimas JAV, apartheidas PAR ir t.t.) Viskas įmanoma. Kol kas.
Greičiausiai čia skubėdama pamiršau bent dešimt kitų svarbių dalykų. Knygą ėmiau iš bibliotekos (jau vėluoju grąžint), bet dabar supratau, kad noriu turėti ją ir namuose, nes tikrai dar ne kartą norėsis atsiversti ir pasitiktint faktus. Ne veltui ši knyga NY times štraukta į svarbiausių dešimtmečio knygų šimtuką.
Labai linkiu ją paskaityti ir jungtis prie klimato kaitos aktyvistų. Privalomas skaitinys, ypač politikams ir aplinkosaugos ministrams. Siūlau rinkiminių kampanijų metu politikams ir wannabe politikams besilankant bendruomenėse jų klausti, ar skaitė šitą knygą? Ką mano apie klimato kaitą? Kokie Lietuvos aplinkosaugos planai?
Su viltimi, kad pasaulio politikai susiprotės,
V.