Ir liūdna ir truputį juokinga. Bet pagaliau turiu pinigų, kad rodos, galėčiau pirkti ką tik noriu. Kalbu ne apie jachtas, bet visokius batus, auskarus, kosmetiką, kvepalus, baldus. Deja! Bet dabar turiu ir pakankamai sąmoningumo pirkti kuo mažiau. Iškart galvon topteli kadaise internete matytas meme kur ant upės kranto sėdintis budistų vienuolis sako kitam vienuoliui: “ O tu kada nors svarstei apleisti meditaciją ir atsiduoti nesąmoningam besaikiui vartojimui?”
Užbėgant už akių - šiuo gyvenimo periodu aš nemedituoju, ar bent jau ne taip, kaip įsivaizduojama klasikinė meditacija - sukryžiuotom kojom, tiesa nugara, užmerktom akim. Tačiau tai nereiškia, kad nedirbu su savimi. Stebiu savo jausmus, norus, emocijas, o meditaciją man atstoja namų tvarkymas. Bet grįžkime prie to, kad turiu daug pinigų.
Klausite manęs, kas yra daug? Nežinau. Nes “daug” ir “mažai” yra absoliučiai subjektyvios, sąlyginės sąvokos. Man atrodo, kad turiu daug. Jaučiuosi gyvenanti gausoje. Uždirbu pati, moku taupyti (moku ir leisti!), uždirba ir mano vyras. Tačiau būtent dabar penkis kartus pagalvoju prieš ką nors pirkdama - ne dėl kainos, o dėl to, kokią įtaką mano pirkiniai daro aplinkai. Nevaidinsiu visiškos žaliosios - bėgant metams mėtausi. Būna periodų, kad nieko naujo neperku - viską iš antrų rankų. Būna, prarandu viltį, pasijuntu viena kovojanti su vėjo malūnais - tada pyst ir užsakau internetu NAUJĄ ODINĘ SOFĄ. Jau vien jos šipingas sukuria tokį CO2 pėdsaką, kad padėk dieve. Bet tada guodžiu save lygindamasi su kaimynais, kurie visus baldus į namą užsisako naujus kas porą metų. Šalia jų atrodau visai padoriai žalia, ane?
Yra dalykų, kurie namie man nepatinka. Kai pirkom namą, jis jau buvo su pilnu remontu, o tai ne visada gerai, nes man labiau patiktų įsikurti pagal savo skonį. Finansiškai galėčiau sau tai leisti, bet vėl neleidžia vidinis žalumo termometras - nes negi dabar lupsiu dar visai geras keramikines plyteles tik todėl, kad man nepatinka jų spalva? Daugybė mano draugų ir lupa, remontuoja. Nesmerkiu jų, gal net šiek tiek pavydžiu, nes ir aš taip norėčiau - bet negaliu sau to leisti morališkai. Nes tai yra švaistymas. Todėl keitinėju ant sienų kabančius rėmelius vis dar bandydama atsispirti nėštumo metu stiprėjančiam troškimui perdažyti kambarius baltai. Gal ir neatsispirsiu. Beje, prieš keletą metų perdažiusi kelias sienas po to bandžiau panaudotuose dažų kibirėliuose auginti ananasus - nepaėjo.
Kalbant apie rūbus ir visokias šmutkes - dar sunkiau. Nors iš tiesų gyvenant Havajuose pagundų mažai, bet vos tik grįžtu į Lietuvą ir OMG, kaip noriu prasinešti per kokį “Akropolį”, kiekvieną pirkinį nešdamasi atskirame firminiame maišelyje - tokia buvo mano paauglystės ir studijų laikų svajonė, kai kokiam nors daiktui iš “Mango” parduotuvės taupydavau mėnesį ar ilgiau. Bet negaliu. Ir vėl, nebe finansiškai - širdis neleidžia. Aplinkosauginė kaltė ir taip graužia kiekvienam žingsnyje.
Daug kartų šiemet viešėdama Lietuvoje ėjau į “Akropolį” - daugiau kartų, nei važiavau prie ežero. Turbūt norėdama patenkinti tą jaunystėje neišpildytą aistrą. Apskritai, niekad keliaudama neišleidžiu tiek pinigų, kiek būdama Lietuvoje. Manau, kad pagaliau radau atsakymą kodėl: kaskart sugrįžtu ne tik į fizinę lokaciją, bet ir ir metafizinę būseną - bandau vėl būti ta 23 metų mergina, metams (mama, pažadu, tik metams!) besikraunančia lagaminą į Londoną. Todėl man čia būnant norisi tai merginai duoti tai, ko tada negalėjau, duoti tai, kas anuomet jai atrodė svarbu ir prabangu. Dabar daug kas kalba apie santykį su vidiniu vaiku, o aš šitaip lepinu jau ne vaiką, bet vidinę studentę, kuri užeidavo į L'occitane parduotuvę tik tam, kad įtrauktų į save kvapų, ir pardavėjai nematant gal slapčia kuo ir pasipurkštų.
Lepinu ją (save) siūlydama gėrimus iš kavinės, pietus irgi iš kavinės, spontaniškai nupirktus kvepaliukus (vyšnios su vaisiais iš L’occitane), auksinį pakabuką iš butiko. Ir sušius. Tik Margaritas jau pakeitė žalieji sveikuolių kokteiliai (3,2,1 kas pirmas pasakys, kad jie visai nesveiki?). Dar supratau, kad iki šiol bandydavau grįžti ir į ankstesnį santykį su aplinkiniais, atsisakydama matyti, kiek laiko prabėgo, ir kaip viskas pasikeitė. Bandydavau sugrįžti į diplomatišką ir nuolankią save, mandagiai besijuokiančią iš homofobiškų giminaičių juokelių. Gal daug kam atrodysiu nepatogi, bet šįkart reflektuodama jaučiuosi pagaliau suaugusi ir dėkinga už tą emigracijos teikiamą skausmą - ilgesys yra išvykusiojo prakeiksmas, tačiau pats išvykimas yra galimybė augti laisviau, išsilaisvinant iš visų primestų vaidmenų ir aplinkos lūkesčių.
Kartais man smalsu, kokia būčiau, jei būčiau likusi Lietuvoje? Vartojimo sąmoningumas į mane įsismelkė būtent emigracijoje. Daug priežasčių tam - pradedant atsitraukimu nuo įprastos aplinkos, nes tik atsitraukusi galėjau perkonstruoti savo tapatybę; ir baigiant kliše, kad “užsieniečiai rengiasi paprasčiau” - tiesos čia irgi yra. Tai dabar gal šiek tiek dar nukrypsiu ir papasakosiu apie milijonierius. Turbūt mažai yra labiau mitologizuoamų žmonių, nei milijonierius - ko tik apie juos negirdėjau. Ir kad vaikų kraują geria, ir kad labai paprasti žmonės - niekad nepasakytum, kad turtingi, nes rengiasi belekaip. Dėl vaikų kraujo - ta pati legenda dar neseniai buvo kuriama (ir ja uoliai tikėta) kalbant apie žydus - kad jie į macus kūdikių kraują deda. Žmonės kalba, žydai dažnai gyvenę turtingiau, deja, žydų pasaulyje sumažėjo, todėl šis mitas tiesiog perkeltas ant šiaip visokių milijonierių.
Užtat dėl aprangos - visiškai tiesa, bet jokiu būdu neabsoliuti. Gyvenant Havajuose mums tenka pabendrauti su nepadoriai turtingais žmonėmis, ir matau - visokių yra. Ir tų kurie rengiasi, kad matytųsi, ir tų, kur su kledaru atvažiuoja ir su suplyšusiais šliopancais vaikšto, nes jiems pochuj, nors banko sąskaitoje, net ne keli, o šimtai milijonų - pažįstu asmeniškai. Ką noriu pasakyti? Kad Lietuvoje tai viskas kitaip. Žmonių pasitempimas ir žavi ir trikdo: turtingi žmonės savo išvaizda čia tikrai skiriasi nuo neturtingų. Stebina ir tai, kai kurie prekiniai ženklai laikomi prabangiais, nors pasaulyje jie tokie nėra. Kaip pvz Tommy Hilfiger arba Calvin Klein - pati nuolat naudoju šių prekinių ženklų apatinius drabužius, pagalves ir t.t., tačiau viską perku eiliniuose prekybos centruose, vos ne mūsų Maximos kainomis tuo tarpu, kai Lietuvoje šių firmų daiktai išdėlioti spindinčiose vitrinose. Keista, ane? Nesu tikra, kodėl mūsuose toks iškreiptas prabangos suvokimas, bet stebėdama savo augimą atpažįstu, kad jis paveikė ir mane. O emigracija - išlaisvino, nes kažkuriuo metu, iš dalies turbūt dėka tų apšepusių milijonierių, ėmiau kitaip trauktuoti savo vertę.
Mums su vyru, pavyzdžiui, negėda parsivežti kokį nors daiktą iš sąvartyno - ten prie konteinerių žmonės daug visko palieka. Ir mes paliekam, o kartais kažką ir parsitempiam. Nuplaunam ir naudojam šalia daiktų, už kuriuos mokėjom šimtais. Nes prabanga yra ne kaina, ne skaičius. Prabanga yra savivertė, nepriklausanti nuo prekinių ženklų. Laisvė. Džiaugsmas ir sveikata. Lėtumas ir galimybė rinktis. Galimybė kažką įsigyti nekenkiant aplinkai. Kokybė ir ilgaamžiškumas. Mažai žinomi dizaineriai ir vintažiniai daiktai su istorija. Kokybiškas medis ir japoniška keramika. Masažai. Žalios sultys. Prabanga yra turinys be reklamų - už tai irgi reikia mokėti. Ir moku. Prabanga yra skaityti knygą. Turėti daiktus, kuriems sulūžus verta juos taisyti, o ne keisti naujais. Būti be telefono ir emeilų keletą dienų. Ilgai žindyti kūdikį. Turėti namų tvarkytoją. Pakelti ne savo ant žemės numestą šiukšlę nekrūpčiojant dėl to, kas ką pagalvos. Prabanga man yra gera patalynė, kurios, beje, turiu tik du komplektus - tiek kiek reikia. Ekologiška rankų darbo kosmetika. Gera arbata. Ūkininkų turgus. Mėgstamų menininkų darbai ant sienų. Aukoti labdarai. Valgyti pasidėjus lėkštę ant močiutės rankų darbo servetėlės. Sodas. Gyvos gėlės. Durys, kurios negirgžda. Dušas su stipria srove. Ritualai ir mokėjimas džiaugtis smulkmenomis lygiai taip pat, kaip ir deimantais. Su auksiniais indais elkis kaip su moliniais, o su moliniais - kaip su auksiniais, - šitaip sakė Seneka. Tai sau priminusi vis labiau paleidžiu liūdesį, kad vėl neprisipirkau marškinėlių ir suknelių iš “Zaros” - su greitąja mada atsisveikinau, nors kartais jos ilgiuosi. Stengiuosi ir šiaip nepirkalioti, vis savęs klausiu: noriu ar reikia? Dabar kviečiu į savo namus prabangą - tą tikrąją, lėtą, išliekančią, dažnai nematomą, tik juntamą.
Kas jums yra prabanga?
Prabangiai neskubėdama,
su meile
Vaiva