Gyvenant emigracijoje kažkuriuo metu neišvengiamai kyla ne tik realaus grįžimo, bet ir kitas klausimas, kurį svarstyti nori ne kiekvienas:
“Kur būsiu palaidota?”
Ilgai maniau, kad noriu supūti Lietuvoj. Lai narsto mane kirminėliai, šūdmusių lervos, kurmiai ir sliekai. Tai vienintelė reinkarnacija, kuria iš tiesų tikiu - kad mano kūnas bus ištasytas po gabalėlį ir šitaip atgimsiu vabalo kiaušinyje, paukščio viduriuose, kaštono žiede. Visa kita - tik desperatiškas ego kibimasis į troškimą būti. Susitaikau su absoliučios nebūties galimybe, arba kaip filmuke “Coco” - tikiu, kad esam tol, kol kažkas mus prisimena. Esam kitiems. O aš čia prisimenu esminį fizikos dėsnį, kad energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Kitaip tariant, ta recycling idėja yra sena kaip kosmosas. Taigi, jei tręšti, tai tik Lietuvos žemę, - šitaip kadaise buvau nusprendusi ir kurį laiką jaučiau nerimą. O kas jei mirsiu sena, nepilno proto ir tapsiu vienu tų antkapių Havajuose, prie kurių stabtelėję turistai sako “What a weird name! I wonder where is it from…”
Paskiau apsigalvojau. Nesvarbu kur užkas, svarbu kad šalia vyro, nes šiuo metu jis yra mano namai. Vėliau gal norėsiu dar kitaip, arba jau nieko nenorėsiu. Netikiu, kad mirusiems svarbu kur jie guli. Tai svarbu tik ateinantiems jų aplankyti.
Pernai seneliai nusivežė mane prie proprosenelių kapų, parodė darsyk, kad prisiminčiau, kai tapsiu pagrindine giminės atminties nešėja. Retai ten važiuoju, bet atvažiavusi visada jaučiu dėkingumą, magišką savasties atskaitos tašką. Jūs čia, o aš… aš važiuoju toliau gyventi. Turbūt niekada nesusitiksime, bet ačiū, kad gyvenote. Ir… proprosenele, ar matai kokia užaugau? Ar būtum mylėjusi mane, jei pažintum? - klausiu mistiškos moters nuotraukos, kabančios pas mano name prie laiptų, Havajuose. Aristokratiška moteris su aukštu plaukų kuodu ant pakaušio, o apačioje parašyta “Kovno”. Taip anksčiau vadinosi Kaunas.
Netikiu, kad proseneliai mane girdi atvykus ant kapų. Jei girdi - tai visur, kur bebūčiau. Jei negirdi, tai neišgirs net jei rėksiu atsigulusi ant juos apglėbusios žemės (think “Saltburn” - kiek ikoniškų scenų šitam filme, ane? ). Tų atvykimų ant kapų reikia atvykstantiems, o ne tiems, kurių atvykstama lankyti. Lygiai taip pat kaip ir dievų statulėlėse dievų nėra ir tuo pačiu… yra.
Kodėl aš čia apie kapus? Paradoksalu, bet kuo labiau jaučiuosi pasaulio piliete, kuo labiau paleidžiu visus įsitikinimus koks turėjo būti mano gyvenimas, tuo aiškiau suvokiu vieną dalyką:
kilmės nepakeisiu.
Ko bepasiekčiau, kuo betapčiau, kiek beuždirbčiau, aš niekada netapsiu amerikiete. Pasaulis - mano, o aš - Lietuvos. Žinodama iš kur atėjau galiu aiškiau matyti kur žengti toliau. Skaičiau baisiai įdomią knygą apie mūsų smegenis; jei trumpai, iš esmės, - be praeities atsiminimo dabartis tampa beprasmė. Tai įrodyta tragiškais smegenų traumų pavyzdžiais, kuomet pažeidus atminties struktūras žmogus užstringa amžinoje dabartyje. Ir dar: be sugebėjimo atsiminti praeities įvykius, ateitis taip pat netenka prasmės. Mūsų tapatybė yra istorija, kurią sau pasakojame apie save. Akcentas, su kuriuo kalbame - tai kelionės istorija, kurią išgirdę žmonės visada klausia iš kur atkeliavau. Tas nekaltas “where are you from?” iš tiesų reiškia “girdžiu, kad nesi viena iš mūsų.”
Bet ir sava gentis jau elgiasi taip, lyg nebūčiau ir viena iš jų. “Ko čia rūpinies ta Lietuva Havajuose gyvendama?” Nu, pavyzdžiui, dabar bijau dėl karo ir ruzzijos agresijos ir Lietuvos likimo. Bijau taip, kad kartais suka vidurius, o kartais juokiuosi Havajų saulės nušviesta, bet kiekvieną rytą atsibudusi žinau, kad kažkas ne taip ir tas “ne taip” tęsiasi nuo karo Ukrainoje pradžios. “Lengva tau bijoti iš Havajų” pyksta ant manęs feisbuko bobos. Ir tikrai man lengviau, nes nejaučiu realios grėsmės savo vaikų gerovei. Bet kvaila ir trumparegiška yra Lietuvoje gyvenantiems lietuviams elgtis taip, lyg svetur gyvenantys lietuviai būtų mažiau lietuviai ar mažiau mylėtų tėvynę, net nežinau, kokie dar tų pikčiurnų argumentai? Jau nekalbant apie Lietuvą kaip apie mano gyvybės ir savasties atskaitos tašką, metafizinius namus, į kuriuos visada norėsiu sugrįžti. Mano sapnuose veiksmas dažnai vyksta močiutės bute, Žaliakalnyje… Lietuvoje iki šiol gyvena mano tėvai, seneliai, draugai, ir aš penkiolika metų gyvendama emigracijoje visus tuos metus kuriu Lietuvai. Skamba kaip savigaila, so be it, dabar dar tos pačios bobos jau raitojasi rankoves ir iškišusios liežuvius skuba rašyti komentarą, kodėl tiek daug anglizmų, jei jau aš tokia lietuvė? Todėl kad pusė jūsų žodį “nesu” rašo su dviem “e”. Dabar einat guglint kaip reikia rašyti iš tikrųjų ir tuo aš labai džiaugiuosi. Ne, lietuviškumas matuojamas net ne kalbos mokėjimu, Venesueloje juk yra lietuviškai nekalbančių save lietuviais laikančių žmonių, kaip ir yra daug lietuvių šeimų, su savo vaikais kalbančių angliškai.
Man būti lietuve - tai žinoti savo pradžią ir ją teigti pasauliui.
Dažnai bet kokie emigrantų pasisakymai Lietuvos klausimais tildomi, gėdijami, taip tarsi mėginant galutinai atimti iš mūsų tai, kas esame. Lyg buvimas lietuviu tereikštų gyvenamąją vietą.
Tik daugiau nei vieną vaiką pagimdžiusi moteris žino, kaip galima abu mylėti taip pat stipriai. Kai kurie žmonės žino ką reiškia vienu metu aistringai mylėti du žmones. Tik emigrantai žino, kokia keista būtis yra būti iš “ten” ir “gyventi” čia”, niekur iš tiesų neprigijant ir tuo pačiu abejose realybėse jaučiantis namuose. Atsibudusi dažnai negaliu pasakyti, kokiomis kalbomis vyko veiksmas. Juokas neturi akcento. Manifestuoju: šiemet referendume Lietuva pasirinks lietuvių vienybę pasaulyje, o ne pasaulį, kuriame pilietybė matuojama kilometrų nuo sostinės atstumu.
Pernai, paskutinę metų dieną, byvau theta meditacijoje, hipnozėje, kur mane pavertė super manifestatore, just saying.
O kur jūs norit būt palaidoti?
Su meile,
Vaiva