Sunkiausias metas gyvenime. Gulėjau lovoje nevilties apimta, svajodama, kad kas nors atsitiktų ir man nereikėtų priimti jokio sprendimo. Buvo savaičių, kai tiesiog nėjau iš namų. Nesitvarkiau. Mergaitės pusdienį būdavo su aukle, o kitą pusdienį leisdavau joms žiūrėti ką tik nori per “Netflixą”. Turbūt tuo metu ir atrado japoniškus anime serialus - iki šiol užsikabinusios, kiekviena proga zirzia, kad leisčiau įjungti. Neseniai savo IG pasidalinau nuotrauka iš tų dienų - joje šiek tiek šypsausi rankoje laikydama skalbinių krepšį. Kažkokia moteris prajuokino parašiusi komentarą, kad mano “akyse švyti laimė”. Tik dar vienas patvirtinimas, kad šypsenos nuotraukose vai nieko nieko iš tiesų nereiškia…
Nemėgstu gaminti, bet tuo metu jau buvo ekstremalu. Vaikai mito makaronais ir quesadillomis, o maisto likučius aš tiesiog pastumdavau į šoną, padarydama vietos naujai lėkštei. Virtuvėje virš spintelių zvimbė musės, bet mane taip pykino, kad negalėjau tvarkytis. Ir nenorėjau. Dėl ko? Viskas neteko prasmės. “Your period is seven days late” bylojo appsas telefone. Kaip??? O va taip. Būna. Tai - antras neplanuotas nėštumas mano gyvenime, bet šįkart kitoks, visiškai išmušęs iš vėžių. Kai sužinojau kad laukiuosi savo pirmagimės Žemynos pasijutau palaiminta, pakylėta. Net minties nebuvo negimdyti. Su vyru džiūgavom ir laukėme vaikelio su nekantrumu. O šįkart… trečias vaikas ir antras neplanuotas… Šešerius metus žindžiau vieną dukrą po kitos, atidaviau joms ne tik savo sielą bet ir kūną tiesiogine prasme, kurį jos gnaibė, seilėjo, išsunkė, iščiulpė mano syvus ir sapnus, palikdamos tik nukarusias krūtis ir kasnakt ištinkantį siaubą, kai pašoku iš miegų galvodama, kad netyčia uždusinau kūdikį. Ar kvėpuoja?? Kvėpuoja??! Kvėpuoja… Neleidau jų į darželius saugodama mergyčių lietuvių kalbą. Nepraleidau nei vieno jų pirmo karto - buvau šalia kaip oras, kaip šešėlis, kaip kengūros sterblė, į kurią visada gali sugrįžti. Dar gali. Atidaviau tiek kiek galėjau ir truputį daugiau. Nes žinojau, kad kūdikystė - tik gyvenimo sezonas, kuris greitai pasibaigs. Žiū, mergučės jau miega savo lovoje, Žemyna jau skaito abiem kalbomis, o Indraja ją mėgdžiodama apsimeta pažįstanti raides. Žinojau, kai kai man sueis trisdešimt penkeri bus mano aukso amžius - vaikai pagimdyti ir paauginti, knygos parašytos, o aš vėl šoksiu raudonais sijono padurkais nušluodama viską nuo stalo. Žydėsiu. Ir mano krūtys bus tik mano, kaip ir mano miegas, mano nepertraukiamos mintys, mano orgazmai, mano tylos minutės vienumoje tualete ir daugiau laiko maudantis duše. Atėjo diena kai vakarais galėjau sau ramiai išsitepti kremais visą kūną - vaikai nebetrukdė. Indrają baigiau žindyti lapkritį. Pasidžiaugiau papuliais ir vasarį pamačiau tą užrašą mėnesinių appse. Vėluoja septynias dienas. Gyvenimas atšauktas dar ketveriems metams.
Visada buvau už pasirinkimo laisvę arba pro choice, nes, kaip mėgstu sakyti, niekas juk nei nori nei linki aborto. Tik kartais kitaip nesigauna. Mano palaikymas iki šiol buvo teorinis. Tačiau dabar jau žinau, savo esybe patyriau: neįsivaiduoju ką būčiau dariusi neturėdama aborto galimybės. Greičiausiai - kritusi į gilią depresiją ar net suicidines mintis.
Pamėginsiu paaiškinti tai, kas beveik neįmanoma: nuo pat pirmos akimirkos žinojau, kad mylėčiau savo negimusį kūdikį. Beprotiškai, gal net - labiausiai. Tai ir gąsdino. Ar turiu jėgų šitai meilei? Ar noriu nerimauti dėl dar vieno kūno ir sielos pasaulyje? Tuo pačiu žinojau ir savo kūno ribas - nemiegotas naktis, patirtą nuovargį, troškimą pabūti tiesiog sau, dėl savęs. Planavau studijuoti. Pradėjau savanoriauti organizacijoje dirbančioje su laukiniais ruoniais. Abortui užsirašiau keturis kartus. Kiekvieną kartą skambindama į kliniką ne atšaukdavau, o tik perkeldavau savo apsilankymą į kitą savaitę. “Atsirado skubių reikalų” melavau gydytojai. “Man reikia daugiau laiko pagalvoti” sakiau vyrui. O laikas tirpo. Vis guglinau - kiek savaičių kol jau nebebus galima apsigalvoti?
Dabar jau nesu tikra ką iš tiesų teko padaryti: apsispręsti ar susitaikyti su padėtimi. Tada atrodė, kad sprendžiu. Šiandien matau, kad greičiausiai žinojimas, jog galiu pasirinkti abortą mane įgalino, mat tik tuomet atrodė, kad sprendimas yra mano.
Pykau, nes jaučiausi to vaiko nepasirinkusi. Kodėl atėjai pas mane dabar? Kodėl aš tokia vaisinga? Pagranduką planavau gimdyti keturiasdešimties, ne anksčiau… Jaučiausi lyg inkubatorius naujoms gyvybėms augti, lyg vartai, pro kuriuos į pasaulį mane plėšydamos veržiasi dūšios, prieš tai nė nepaklaususios ar turiu jėgų jas čia atvesti?
Man reikėjo aborto kaip atsarginio išėjimo iš degančio pastato, kol susitaikiau su mintimi, kad pati esu liepsna. Esu gyvybė.
Negimdžiusios moterys renkasi abortus, nes nežino ką praranda. Motinos renkasi abortus, nes žino į ką veliasi. Pasisakiau draugėms. Mane sveikino, o aš vis galvojau “bet tai kokia tu pynda, nei tu auginsi, nei tu naktimis nemiegosi, su kuo tu mane sveikini?”
Sveikinu - vėl netekai savo kūno. Sveikinu - nemiegosi be pabudimų bent dvejus metus. Sveikinu - gyvenime turėsi dar vieną žmogų dėl kurio klaikiai nerimausi.
Kai ketvirtą kartą atšaukiau savo abortą jau buvo šiek tiek gėda skambinti į kliniką. Nežinau ar jie ten pratę prie tokių neapsisprendusių moterų? Bijojau ne tik gimdyti. Bijojau ir negimdyti. Ar gailėčiausi tokio sprendimo? Pasisakiau draugėms ir jos atsivėrė. Pasirodo, netikėtai daug mano genties moterų pasirinko abortus. O istorijos jų skirtingos. Viena sakė “I was nineteen, that was a nobrainer. No regrets. I wouldn’t do it any other way.” (dviejų vaikų mama). Kita pasakojo, kad po aborto metus laiko beprotiškai gailėjosi ir visur matė kūdikius (trijų vaikų mama). Mane labiausia turbūt kankino filosofinis smalsumas:
Ar sprendžiu aš, ar viskas jau yra nuspręsta? Nebūtinai dievo, tiesiog - deterministiškai? O jeigu sprenžiu aš, tai neabejotinai pakeisiu pasaulio istoriją! Juk galėčiau pagimdyti antrą Gandį arba Hitlerį. Arba… negimdyti. Bet kiekvieno pasrinkimo atveju, na visai kaip Mašai išpylus aliejų, kažkas pasaulyje pasisuka. Mažulytis sraigtelis Visatos laikrodžio mechanizme, Šrėdingerio katinas - dar nežinau gyvas ar miręs?- bet jau manyje.
Manyje tilpo galimybė, sąmonė, kito žmogaus gyvenimas. Plakė širdis.
Meldžiau visatos ženklo. Kokio nors paukščio pabelsiančio į langą. Arba persileidimo. Nes tada man nereikėtų rinktis, nereikėtų spręsti, bijoti apsigimimo, svarstyti ar gailėsiuosi. Bet ženklų nebuvo ir jaučiausi palikta visiškai viena.
Vaikuti.
Kaip man mylėti tą, kurio nelaukiu? Kaip nužudyti tą, kurį mylėčiau labiausiai pasaulyje?
Kažkuriuo metu jau žinojau, kad negaliu pasidaryti aborto. Bet ir žinojau, kad neturiu jėgų nešioti, gimdyti, būdrauti. Tai buvo sunkiausias metas - kai bet koks sprendimas, bet kokia situacija rodėsi nepriimtina. Aš tiesiog troškau atsukti laiką atgal ir nepastoti. Susitarti su šituo chromosomų deriniu, kad ateitų pas mane lygiai toks koks yra, tik truputį vėliau.
Vaikuti.
Žaidžiau tokį kompiuterinį žaidimą Woodoku. Kasdien daugybę valandų dėliojau virtualias kaladėles kurių dėka sužinojau kas yra tikrasis eskaipizmas. Kaladėlių pasaulis buvo paprastas ir saugus. Čia pralaimėjus buvo galima pradėti viską iš naujo ir niekas negrąsino išsiveržti iš mano kūno nei pienu nei krauju. Nieko neskaičiau, nežiūrėjau filmų. Nėjau iš namų. Gedėjau savo gyvenimo, kurį būčiau nugyvenusi, jei nebūčiau pastojusi trečią kartą. Dabar, ką bepasirinkčiau, žinojau - jau nebebus taip pat.
Vaikuti, aš pasirinkau tave. Atsimenu, kai žiūrėjau į žaidžiančias Žemyną ir Indrają ir pagalvojau: čia tavo sesės. Kaip galėčiau tau neleisti jų pažinti?
Davatkos klaus ar man nebaisu, kad kadanors tu perskaitysi šiuos žodžius, kaip tada jausies? Nebaisu. Nes aš žinau ir į kiekvieną tavo ląstelę įrašysiu, kad mano baimės ir patirtys nekeičia mano meilės tau. Aš jau buvau motina prieš tau gimstant. Mano meilė - plati kaip žvaigždynai, kaip žydėjimas lauko gėlių. Aš mylėjau tave tau nežinant - pažiūrėk, baisiai gražus eilėraštis yra.
Pasirinkau baimę. Bijoti dėl tavo vystymosi. Bijoti miegoti ant nugaros paskutiniais nėštumo mėnesiais - nes tu gali užspausti mano kūne pagrindinę arteriją ir numirti. Bijoti gimdymo: ir dėl tavęs ir dėl savęs, dėl mūsų visų. Bijoti dėl tavo gyvenimo, taip kaip dabar bijau dėl Žemynos ir Indrajos. Mamos darbas toks, bijoti. Ir nenorėt į nieką tos baimės iškeisti.
Su meile,
Vaiva